KODĖL TENERIFĖ – SALA PRIE AFRIKOS KRANTŲ?

Pirmiausia todėl, kad tai Europa, – psichologiškai lyg ir sãva, lyg ir arti namai… Todėl, kad čia visada šilta, bet ne per karšta (dienomis temperatūra svyruoja nuo 25 iki 28 laipsnių, o vakarais “atšąla” iki 21)! Todėl, kad mažai lyja, bet tiek, kiek reikia salai. Todėl, kad čia ir jūra (šilta), skalaujanti apie 350 km kranto, ir kalnai, besididžiuojantys 3718 m Teide – aukščiausia Ispanijos viršukalne… Todėl, kad salos pietuose sausa ir karšta, o šiaurėje žalia ir vešlu… Todėl, kad čia daug parkų… Todėl, kad žmonės čia geri… Todėl, kad mums čia gerai…
…ir dar daugybė mažyčių “todėl”.

PIRMAS ĮSPŪDIS

Prieš kalbant apie pirmąjį įspūdį, vertėtų pasakyti, kad tai buvo pirmas mūsų skrydis su vaikais. Ir jis tikrai nebuvo lengvas. Greičiau, varginantis. Tad ir pirmoji mano reakcija į tai, ką mačiau, tikrai nebuvo tokia, kokios tikėjosi mano vyras. …manęs visai nežavėjo akmenuotas kraštovaizdis, akį rėžė nenaudojamos, apleistos bananų plantacijos, glumino pavieniai apdžiuvę krūmokšniai.., beprotiškai trūko žalumos, trūko gyvybės…
Oi, koks tas pirmasis įspūdis buvo klaidingas!

O DABAR JAU ĮPUSĖJO 2011-IEJI… RAŠAU BŪDAMA LIETUVOJE. TODĖL KEIČIU MINTYSE UŽMANYTĄ PASAKOJIMO PAVADINIMĄ “TIESIOGIAI IŠ TENERIFĖS” Į “KETURI MĖNESIAI TENERIFĖJE” IR TĘSIU TOLIAU…
…ir iškart prašau atleisti už tai, kad rašysiu trumpai ir gal kiek sausai. …kelionės dienoraščio šįkart nevedžiau, nes tai nebuvo įprastinė kelionė, tad dabar tenka viską “traukti iš atminties”. Nelengva. …juk tai, kas gera, greitai pasimiršta. Tokia jau mūsų – žmonių prigimtis. …o turint omenyje tai, kad keliavom su vaikiukais, ir dažnai aš buvau labiau susikoncentravusi į juos nei į tai, ką matau, mano “rašinys” gali būti ir visai nevykęs… Na, bet kaip visada, stengsiuosi parašyti kuo geriau…
Vertinti jums.

TENERIFĖ (žemėlapis “nugvelbtas” iš interneto)

COSTA DEL SILENCIO

Nuskridę apsistojome arti nuo Tenerife Sur oro uosto esančiame (12 km) Costa del Silencio – “Tyliajame krante” (angl. “the Silent Cost”). Savaitei. Dviejų žvaigždučių apartamentuose Alondras Park.
Tiesą sakant, ne ką tegaliu pasakyti apie šį miestelį, mat nuolat “malėmės” po salą, ieškodami sau tinkamos vietos. Costa del Silencio tebuvo miestukas, kuriame mes nakvodavome… …ir kur vakarais pasivaikščiodavome gatvėmis, matydami seniai pastatytus, “nudėvėtus” ir apleistus poilsio namus, pradėtus ir nebaigtus įrengti golfo aikštynus, apytuščius barus…
Costa del Silencio buvo vienas pirmųjų miestelių Tenerifėje, kuris buvo vystomas turizmui. Ir visi, kaip vienas, tvirtina, kad Silencio visada trūko ir trūksta paplūdimio. Bet priėjimas prie jūros čia yra! Aš Silencio paplūdimį “atradau” vėliau, kuomet į miestelį užsukome po keleto mėnesių. Ne, tai ne tas balto smėlio paplūdimys, kur galì drybsoti pasitiesęs paplūdimio kilimėlį… …tai ne tas krantas, nuo kurio gali pamažu bristi į vandenį… Tai ne tas paplūdimys, kur gali pramogauti su mažais vaikais… Oi, tikrai ne! Jis KITOKS! …tai vulkaninių uolų saugoma įlanka. Paslaptinga ir žavinti. NUOSTABI nardytojų pamėgta vieta. Be to, iš čia gali matyti Teide! Ir pasnorkel‘inęs, kiek pasideginęs, gali be vargo pėsčiomis nupėdinti iki jaukaus miestelio – Las Galletas.

Costa del Silencio:

Las Galletas:

EL MEDANO

O štai El Medano – vėjų miestas, įsikūręs pietiniame Tenerifės krante (tik keli km nuo oro uosto).
Tai antrasis miestelis, kurį pamačiau Tenerifėje. Tai miestelis, gerokai mane „išgąsdinęs“ savo vėjais, bet nustebinęs savo laisva dvasia…
Norit žinoti koks Medano? Tai įsivaizduokit…
…ilgą (apie 3 km) smėlio paplūdimį, nusidriekusį tolyn link kalnų… Fantastišką vėją, taršantį plaukus ir viliojantį kaituotuojus ir surfing‘istus… Dangų, pilną begalės spalvotų kaitų… Pro šalį pėdinančius dreduotus, tatuiruotus, „atsipūtusius“ jaunuolius… Saulę, žaidžiančią ne tik bangose, bet ir veiduose… Galų gale (jei jums to reikia) nudistų pliažą… …dėl kurio uždarymo, deja, nuolat diskutuoja vietos politikai… …jaukias mažas kavinukes… Originaliais „pankovais“ papuošalais ar rūbais prekiaujančias parduotuvėles… …ir ramius vietinius gyventojus…
Tai mano miestas! Per keturis mėnesius jame lankiausi turbūt dešimt kartų… Kartais būdavo labai vėjuota, o kartais ramu… …ir kai būdavo ramu, kažko trūkdavo…

COSTA ADEJE, PLAYA DE LAS AMERICAS, LOS CRISTIANOS

…apie juos labai trumpai…

Los Cristianos kažkada taip pat buvo mažas žvejų kaimelis. Dabar tai didelis miestas, įsikūręs plikų kalvų papėdėj. Toliau nuo jo (šiaurės link) driekiasi Playa de las Americas, didžiausias Tenerifės paplūdimys, su tvarkingai eilutėmis išrikiuotais nuomojamais saulės gultais. Dar toliau – Costa AdeJe.

Na… Mes lankėmės juose gana dažnai… Bet žavesio tikrai nejautėm… Čia visko daug – viešbučių, barų, vandens sporto pramogų, parduotuvių, turistų… Paplūdimiai, tiesa, labai geri. Negali nesutikti… Pasivaikščioti krantine irgi smagu, bet ne mūsų tai. Vienok, jeigu jums patinka Palanga, Gariūnai ir kitos masinio susibūrimo vietos, tada viskas gerai, patiks ir Playa de las Americas ar Los Cristianos. Mums Gariūnai ir Palanga (ypač vasarą) nelabai prie dūšios…

PLAYA DE SAN JUAN

Tai labai šaunus miestelis, įsikūręs Tenerifės pietvakariuose, ir labai mėgstamas vokiečių turistų. Čia dažnai lankosi ir vietiniai gyventojai, mat San Juan‘e yra labai neblogas kiek šviesesnio smėlio paplūdimys, mažesnis juodo vulkaninio smėlio paplūdimys ir dar vienas “pasislėpęs” akmenimis bei uolų atplaišomis nusėtas paplūdimys. Mes su vaikais dažniausiai lankydavomės mažajame juodajame paplūdimyje, mat jis “apgaubtas” akmenine sienele, puikiai saugančia nuo vėjo ir bangų.



Playa de San Juan – miestelis, kur žvejai atplukdo sugautą žuvį arba žvejai-mėgėjai, nusėdę molą, bando patys susižvejoti laimikį, tad dažnas tenerifietis atvyksta čia pirkti žuvies. Čia yra ir nardymo centras… Ir puikus pasivaikščiojimams itin tinkama pajūrio takas, vedantis link Alcala miestelio.
Beje, mes leidome savo didžiąją merginą į privatų Playa de San Juan esantį darželį „Canguro“. Nepasakyčiau, kad man patiko vaikams duodamas maistas, higiena, TV žiūrėjimas, galų gale kaina (180 eurų), ir tikrai drąsiai galiu teigti, kad „valdiškas“ darželis, kurį maniškė lanko Vilniuje, yra daug kartų geresnis, bet mano vaikas noriai eidavo į darželį, mielai kartodavo ispaniškus žodžius ir tikrai gerai jausdavosi…

Įdomumo dėlei galiu trumpai papasakoti apie švietimo (mokyklinę) sistemą… Tenerifėje galima rinktis ispanišką sistemą (privačią ar valstybinę) arba išskirtinai privačią britišką sistemą. Pasirinkus ispanišką sistemą, vaiką pirmiausia reikia priregistruoti. Tai nėra labai sudėtinga, jei žinai, kokių dokumentų reikia ir kada bei kam juos „įteikti“. Norint vaiką leisti į mokyklą, dokumentus atitinkamoms institucijoms reikia pateikti balandžio-gegužės mėn. Dokumentai priimami ir vėliau, bet tuomet neužtikrinama, kad vaikas pateks į tą mokyklą, kur norėtų tėvai…
Akademiniai metai Ispanijoje susideda iš trijų etapų (trimestrų). Kiekvienas trimestras trunka apie 11 savaičių (nuo rugsėjo vidurio iki birželio vidurio). Pasitaiko, kad vaiką (užsienietį) priima į žemesnę klasę, siekiant lengvesnės adaptacijos.
Švietimas vaikams iki 6 metų nėra privalomas, bet beveik visi tėvai leidžia savo vaikus į ikimokyklinę įstaigą-mokyklą (preescolar). Toks mokymas susideda iš dviejų ciklų: primer ciclo skirtas vaikams nuo vienerių iki trejų metų ir segundo ciclo vaikams nuo trejų iki šešerių.
Vaikučiai, kuriems kalendoriniais metais sueina šešeri, rugsėjį pėdina į pradinę mokyklą. Mokslas suskirstytas į tris ciklus (po du metus). O sulaukę dvylikos, jie eina į vidurinę mokyklą ir tęsia mokslus…

ALCALA

Apie Alcala nedaug tepasakysiu… Nors lankiausi šiame miestelyje tikrai dažnai, visad stebėdavausi, už ką šitą miestuką taip myli vokiečiai… Na taip, čia yra nemažai parduotuvėlių. Miesto aikštė… Na taip, čia yra paplūdimys… Mažas su juodu smėliuku ir didesnis plytelėmis grįstas… Na taip, smagu, įdomu pasnorkel‘inti. Yra itin gerai sutvarkytas, pasivaikščiojimams tinkamas takas. Na taip, yra čia įsikūręs ir prabangus viešbutis… Ir jaukių kavinukių yra… Galima be vargo pėsčiomis nukėblinti iki Puerto de Santiago. Ir turbūt tiek…

PUERTO DE SANTIAGO ir LOS GIGANTES

Pirmiausia parašysiu apie Puerto de Santiago, nes būtent šiame miestelyje mes apsistojome.., gal tiksliau būtų sakyti, – apsigyvenome.
Puerto de Santiago įsikūręs salos vakaruose. Sako, kad čia vakaruose saulė šviečia ilgiausiai. Tai pakankamai ramus miestelis, tik gal kiek kalvotas tiems, kurie stumdo vežimėlius, bet juk sportas – sveikata!
Kažkada buvęs mažas žvejų kaimelis dabar Santiago labiau orientuotas į turistus… …nors kažką seno ir labai savotiško Puerto de Santiago turi… Antai, skersgatviuose ar namų kiemeliuose susėdę vietiniai senoliai man visada atrodė žavingai… Visada akį traukė pavieniai žvejai, remontuojantys savo valtis… Atkreipdavau dėmesį ir į vietos moterėles, apsirėdžiusias lengvomis gėlėtomis suknelėmis…
…vietiniai Santiago gyventojai labai draugiški, labai geranoriški ir labai mylintys vaikus. Mano didžioji mergytė ilgai nesuprato, kodėl visi ją gnaibo, myluoja, kalbina… Po to priprato. Abi su sese mielai čiauškėdavo „hola, hola“. Mažylę dauguma vadino [smaili].
Puerto de Santiago yra daug pagyvenusių poilsiautojų (vokiečių, belgų). Kai kurie čia leidžia visą žiemą, kai kurie atvažiuoja trumpam – pasišildyti saulėje ar patrekk‘inti.
2006 metais Santiago vyko didelės statybos. Paėjus aukštyn (nuo jūros) yra pristatyta daugybė kotedžų, poilsio namų… Dabar, deja, tuščių ir laukiančių geresnių laikų. Vietiniai sako, kad dabar sunkus metas. Krizė. Jaunimas linkęs „bėgti“ į žemyninę Ispaniją ir ten ieškoti laimės, mat susirasti darbą, anot jų, Tenerifėje nėra lengva. Bet, mano galva, įmanoma.

Puerto de Santiago:

Beje, Puerto de Santiago yra ir muziejus (Museo Pescador). Atidarytas darbo dienomis vakarais nuo 4 iki 8 val. Ir šeštadieniais nuo 10 valandos ryto iki 1 val. (nuotrauka iš interneto).

Ir dar… …prie Santiago miestelyje esančio viešbučio Barcelo yra maža jauki aikštelė vaikams su nuostabiu vaizdu į jūrą ir į Los Gigantes… …dažnai eidavome ten lydėti saulės. …ir kiek turėjom draugų, visi buvo sutikti toje aikštelėje.

Los Gigantes – vienas pagrindinių uostų, iš kurių vykdomos kelionės valtimis. Tai miestelis, darantis nuostabų įspūdį savo fantastiškomis, milžiniškomis uolomis… Netgi namai statomi ant uolų… Laipteliais, laipteliais aukštyn… Man rodės, gražu nenusakomai. Pamačiau ir pasakiau: “noriu gyventi kažkur čia”…

Los Gigantes vandens pramogu parkeliai:

Los Gigantes uostas ir delfinų stebėjimas:

Sunku pasakyti, kur vienas miestelis baigiasi, o kitas prasideda. Playa de la Arena, Puerto de Santiago ir Los Gigantes yra taip arti vienas kito, kad gali pėsčiomis juos praeiti ir manyti, kad tai – vienas miestelis. Mano manymu, Los Gigantes labiausia pritaikytas turistams. Santiago ramesnis, teturintis mažą juodo smėlio paplūdimį. Nors tai ne problema. Playa de la Arena paplūdimys yra visai šalia…
Už tai miestelis Santiago turi savo aikštę, kur dažnai vyksta įvairūs renginiai, ir kur yra kavinukė PLAZA… Joje mes mielai sėdėdavom besileidžiant saulei… Mergytės lakstydavo su vaikais po aikštę, o mes ramiai gurkšnodavom cortado…

Playa de la Arena:

Santiago aikštė ir PLAZA restaurante:

CANDELARIA

 18 km nuo (ar iki) sostinės Santa Cruz‘o yra įsikūręs nuostabus miestelis – Candelaria. Mes jame lankėmės tik kartą, bet to pakako, kad pajustume miestelio žavesį. Šį kažkada buvusį mažą kaimelį išgarsino šventosios Kanarų archipelago globėjos (juodosios Madonos) Bazilika. Įmantri, 1950-ųjų Basílica de Nuestra Señora de Candelaria yra miestelio centre, „atsirėmusi“ į uolėtą paplūdimį, „saugoma“ didelių devynių Guanches karių statulų, išrikiuotų aikštės priešakyje. Sako, kad Guanches buvo pirmykščiai Kanarų salų gyventojai. Aukšti, šviesiaplaukiai, mėlynakiai. Ir nors ir manoma, kad kaip atskira etninė grupė jie nebeegzistuoja, jų kultūros pėdsakai vis dar randami.

Legenda pasakoja, kad keletas Guanches piemenų rado Candelaria paplūdimyje statulą, laikančią žvakę. Jie priskyrė statulai stebuklingų galių.., nors labiausiai tikėtina, kad tai buvo paprasta statula (figūra) iš nuskendusio laivo. Jie pastatė statulą oloje prie jūros ir šventė jos dieviškumo/garbinimo šventę. Vėliau ir ispanai, pripažinę statulą, kaip juodąją Mergelę (angl. „black Virgin“), tęsė jos garbinimą. Ilgainiui ši Mergelė, vietiniams geriau žinoma kaip „Morenita“, tapo šventąja Kanarų salų globėja.

1826 metais statulą nuplovė banga ir ispanai pakeitė ją kopija, tik šįkart buvo atsargesni ir statulą „įtaisė“ Bazilikoje, saugomoje eilės Guanche karių…

SANTA CRUZ DE TENERIFE

 Tai Tenerifės sostinė. …turbūt reikėjo apie ją rašyti pradžioje… Sako, kad tai didelis prekybinis miestas… Bet aš negaliu to nei patvirtinti, nei paneigti. Mat sostinę mes matėme tik pro automobilio langą… Žinau, kad Santa Cruze yra keletas muziejų (menų ir gamtos…), yra parkų (Anaga nacionalinis ir Garcia Sanabria parkas…), yra triukšmingas uostas su baltu gražuoliu Auditorium. …bet visa tai turėsite atrasti patys, patarimų, deja, nebus…

Už tai 7 km į šiaurę nuo sostinės yra gražiausias dirbtinis paplūdimys Las Teresitas. Ten mes lankėmės dažnai. Į šį pusantro kilometro ilgio paplūdimį buvo suvežta milijonai tonų smėlio iš Sacharos. Puiki vieta mėgstantiems saulės vonias… Tiesa, ne retai ten buvo vėjuota, bet kas tas vėjas?

Be to, mes dažnai užsukdavome į šalia Teresitas įsikūrusį jūros gėrybių barą-restoraną „COFRADA DE PESCADORES SAN ANDRES“. Galbūt restorano pastatas ne itin įspūdingas, bet maistas (jūros gėrybės)… …ummmm… Vertas apsilankymo!

<…>

Be abejo, bus daugiau…

Gili AIR

Aušta rytas…kadangi normali naktinė temperatūra siekia ~32C, “Amber House” bungalas be kondicionieriaus, fenas nelabai vėdina, todėl pirmuosius spindulius pasitinku vėjuotoje pakrantėje su fotoaparatu.
Vaizdas visai netautinis, tačiau prisimenu mokyklos laikų garsų poetą, mintyse pradedu niūniuoti:
“Jau saulė lėtai kopdama budina vietinį svietą,
tuoj visokie žvejų pulkai su laiveliais iš kažkur gavos
ir pradėjo jie vandenyne ieškot sau vietos…”…

Po tokio lyrinio “nuplaukimo” kėblinu į dušą nusiprausti – pasirodo visoje saloje nėra gėlo vandens, todėl bėga tas pats jūros vanduo, tik dar karštesnis…
…paliekame poilsio ir tikros saulės pasiilgusias mūsų antrąsias puses saloje, o patys čiumpame nelabai mažas, gal 20-30 kg sveriančias kuprines ir kol smėlis dar nespėjo įkaisti – kėbliname iki prieplaukos. Sistema čia elementariai paprasta – viešas “public” laivelis plaukia 2x per dieną – anksti ryte ir saulei leidžiantis, kaina labai simbolinė – berods 3 tūkst. vietinių babkių. Kadangi pigu, reiškia …pavėlavome…
Pasirodo, galimas tik pigus tranzitas į kitą – Meno salą… Vietinis barmenas protinga veido išraiška pataria ten persikelti – juk tai vis arčiau kelionės tikslo. Kadangi tuo metu saulė plyksteli man į veidą, apšviesdama protą – pritariu šiai idėjai ir po gal 20 minučių mes jau Meno saloje…

Gili MENO

Tik išlipę iš motorinės valties, iškart vietinių čiabuvių teiraujamės apie galimybę kuo greičiau persikelti į sekančią salą – “Didžiąją žemę” – t.y. Lombook’ą.

Kadangi mes kaip jau įprasta, tik “truputį” pavėlavome į visuomeninį transportą, galima vienintelė alternatyva – tik dviem užsisakyti taksi analogą – “spydboutą” už 190 tūkstančių, į kurį dar …visada įlaipinami 20-30 vietinių, mokantys gal po 1 tūkst. Gera verslo schema – nemokamas Know-how patarimas pvz. Vilniaus oro uosto taksistams…

Mano “bendralipys” staiga savyje atranda derybininko talentą, tad bandome nusiderėti taksi kainą – saulė nenumaldoma kopia aukštyn, laikas spaudžia… Vietiniai “dušmanai” susėdę tik lošia kortomis, o komercinius-derybinius reikalus tvarko kiek geriau anglų kalbą įvaldęs tarpininkas. Deja, kainą pavyksta numušti gal kokia 10 tūkst. Tad nusprendžiame pablefuoti – nutraukiam derybas ir demonstratyviai nueiname pakrante apžiūrėti salos.
Palei visą pietinę pakrantę išsidėstę viešbučių-bungalų eilės, vienintelis transportas – asilų tempiami vežimėliai. Ši sala nepalyginama šiukšlinesnė, nei AIR. Praeiname paskutinį bungalą – už jo – laukinis paplūdimys, tolumoje jūroje šviečia molas, už jo matosi gan aukštos bangos, įžiūrime net kelis banglentininkus…
Grižtame atgal – vaizdas tas pats: tie patys nepajudinami dušmanai, ta pati ir persikėlimo kaina…
Ei, Boss, spydboutą imam…

Lombook

Pagaliau, praradę gal pusdienį, išlipame prieplaukoje, iš kuris tik vakar kėlėmės į AIR salą… Čia viskas jau matyta, tad jaučiamės beveik vietiniais. Tradiciškai paknopstomis prie mūsų pribėga gal 2-3 vietiniai dileriai – pradeda siūlyti savo paslaugas ir suvenyrus, ir be abejo pagrindinę strateginę prekę – akinius… Tačiau mano kolega iš vakaro buvo susitaręs su vietiniu “nelegaliu” apsukruoliu, kad mus už pagerintą kainą nuveš iki pat kalno papėdės dviem motopirdomis. Deja, kaip pasakė jo sutiktas “brolis”, miestelyje jam atsirado kažkoks “labai geras vienkartinis projektas”, todėl teks ieškoti kito transporto. Mano kompanionas suderina kainą ir abu lipam į ne pirmos jaunystės Toyota visureigį. Atstumas – apie 120 km., tačiau pasiteiravus vairuotojo, išgirstame, kad važiuoti teks gal 3 valandas… Po tokio atsakymo mums iškart kyla noras kažkaip užmušti laiką, pvz. alumi, todėl pasiteiraujam, kur galima būtų jo įsigyti? – tai pasakius, vairuotojo veido išraiška man primena vienos Vilniaus degalinės pardavėjos žvilgsnį, kai 6 val. ryto pasiteiravau apie raugintų kopūstų sriubą…
Rinkos dėsnis, kad “klientas visada teisus” ir pas juos galioja- vairuotojas – pristabdo prie kiekvieno didesnio vietinio kioskelio ir savo kalba klausinėja… O mes neprarandame vilties – nors šioje saloje beveik visi gyventojai – sauso įstatymo šalininkai musulmonai, bet jei yra Allachas, tai gal yra ir ALLUS? Štai, pagaliau… jis greit nubėga į priešingą kelio pusę ir iš ten visas švytėdamas parneša mums 2 butelius visai neblogo vietinio alaus BINTANG. Kadangi žinomas čiabuvių požiūris į alkoholį, tai buteliai greičiausiai buvo laikomi ant palangės, tačiau reikia džiaugtis tuo, ką turim. Kyla mintis bent pora laipsnių atšaldyti prabangųjį gėrimą, todėl įsijungiame ekologišką natūralų kondicionierių – pro atidarytą langą iškišame butelius ir važiuojant gal 50-60 km greičiu kažko tikimės…Deja, lauke >35C, nuo įkaitusio asfalto kyla dar šiltesnio oro srovės, kurios labiau tiktų omletui pašildyti…

Už langų, kiek užmato akys, driekiasi saulės išdeginti augalijos plotai, kur ne kur, už tvorų auga apdžiūvusios palmės – kadangi šioje salos pusėje kalnai užstoja vėją, ir nors dabar ne sezonas, su lietum labai striuka. Visur pakelėse matosi civilizacijos pėdsakų – šiukšlės, šiukšlės, šiukšlės – nors žinovų teigimu, jų ženkliai mažiau, nei Egipte.
Kelias vingiuoja ir vis kyla aukštyn – jaučiame, kad kelionės tikslas nebetoli. Pradeda gausėti žalumos, prasideda gyvenvietės, medžiai vis aukštesni, vis daugiau pavėsio alui gerti…

Pagaliau vairuotojas įsuka į kažkurios lauko kavinės kiemą ir sustoja.
Verslo schema aiški – užsienio turistai (vietine kalba “pinigų maišai” visada nuo vieno dilerio turi būti perduodami kitam, kad “gringoms” nekiltų noro be tarpininkų turistauti). Tik iškrovus kuprines ir atsiskaičius su vairuotoju, akimirksniu apstoja žinovai, siūlantys gidų paslaugas, iš kurių sužinome ir naujienų – kad turistams be vietinių palydos beveik draudžiama keliauti po Nac. parką !!!… Ir taip šiltas alus visai užstringa gerklėje…

Kadangi suderintas planas – žygį pradėti labai anksti ryte, greituoju būdu ieškome kur pernakvoti. Gal už 100 m. randame nepaprastai prabangų variantą – kambarį dviems už ypatingą 5usd kainą, tačiau be vandens, nes …sugedo nuo kalnų ežero atvesta vandentiekio sistema, tačiau viešbučio darbuotoja maloniai praneša apie netoli esančius keletą krioklių.
Įsikuriame ir tekinomis leidžiamės patenkinti kaip minimum 2 strateginių poreikių: alaus į parduotuvę bei prie krioklių – greičiausiai nusiprausti, o gal net tuo pačiu ir 3-io – pažiūrėti gamtos vaizdų.
Įeinant į parką imamas 5 tūkst. mokestis– prie kasos langelio ir vėl akimirksniu prisistato čiabuviai, kurie pakartoja stebuklingą maldą apie privalomą palydą… Mano kolega akių, rankų bei anglų kalbos pagalba sudaro verslo sandėrį – jei sumokame kiek daugiau už įėjimą prie krioklių, vietiniai eina “futbolo žiūrėti”. Gerai, kad jie žino šitą gražų komandinį žaidimą, tad lėtais žingsneliais gurkšnodami drungną alų prieiname vieną iš krioklių:
aplink nei gyvos dvasios, vanduo tai pat dailiai nuo šlaito krenta keliomis kaskadomis, kaip ir aikštelėje šiukšlės mėtosi keliais sluoksniais. Sušildome skrandžius alumi ir lendame po nelabai šiltu kriokliu…

Tolimesnis maršrutas – prie sekančio krioklio, kuris yra savotiškame akligatvyje – iš 3 pusių apsuptas gal 50 m. aukščio akmens sienomis. Pakeliui – visur sukonstruoti metro pločio vandentiekio kanalai – keista, kaip tokie galėjo užsikišti ar sugesti… Einant jaučiamės tikrose džiunglėse, nes vieninteliai civilizacijos požymiai – poros sprindžių pločio išmintas takelis bei kur ne kur besimėtantys SNICKERS popierėliai. Aplink augančioje žalumoje viskas knibžda, čirškia, čiulba, ošia, gieda ir dar neaišku kokius garsus skleidžia.
Pro bendralipio kojas netgi įsigudrina prabėgti varlė, o paskui ją – net centimetro skersmens gyvatė.
Štai mes jau “tupike” – užsidedam “pliusą” palindę dar po vienu kriokliu.

Kelias atgal prabėga nepastebimai, ir dar užsukę pažiūrėti kalne rankomis iškasto vandens kanalo, grįžtame į nakvynės vietą. Pradeda temti, tad neturint alaus ir TV, lieka tik eiti miegoti. Deja, apie 19 val. per lauko garsiakalbius prasideda musulmoniškų maldų transliacija, kuri su pertraukomis tęsiasi geras dvi valandas, o po to “persikelia” į gretimą kaimelį ir tęsiasi iki vidurnakčio – tačiau didelių pastangų dėka pavyksta užmigti…

Kopimas

Čirškia žadintuvas – 3 valanda ryto. Greit pašokame iš lovų, čiumpame kampe sudėtas “visada pasiruošusias” kuprines ir tyliai (kad nepažadinti čiabuvių – tarpininkų!) išslenkame į kelią. Asfaltuotas kelias kyla dar gal apie kilometrą – aplink visur miegantis kaimas, tik gal koke 7 šunes garsiai lodami pribėga ir užuodę turistų kvapą šypsodamiesi grįžta į savo vietas (turbūt kvepėjome užsienietiškais pinigais) …štai ir paskutinė, skalda išklota aikštelė, už kurios stovi Nacionalinio parko pradžią žymintys vartai – neriame pro juos į laukinę gamtą…

Kadangi švisti pradeda tik apie 5.30, mano kolega eina priekyje, pasišviesdamas galingu prožektoriumi. Aplink knibžda naktinis gyvenimas, kelias pastoviai kyla į viršų iš juodžemio ir medžių šaknų suformuotais laipteliais, todėl šviečiame tik po kojomis, gal 1-2 metrus į priekį. Jau nuo pat kopimo pradžių taip kažkur skubame, kad abiems prasideda “pompa” jau po pirmo pusvalandžio ėjimo.
Sulėtiname tempą ir po geros valandos prožektoriaus tamsoje sublizga pirmasis poilsio pavėsinės stogas. Pradeda švisti… Prakaitas žliaugia, tačiau oras kaip šioms vietoms dar pakankamai vėsus – gal tik niekingi +22+25C.
Etapas iki sekančio poilsio posto praeina pakankamai greit – po ~2 val. stabilaus lipimo laiptais pasiekiame Post2, esantį jau 1,5 km. aukštyje. Saulė jau kaitri, oras įkaitęs gal iki 30C, tačiau tankių medžių pavėsyje dar galima kentėti. Kol kas didžiausia kankynė – kai reikia kuprinę užsidėti ant atvėsusių prakaitu permirkusių marškinių…
Tik pajudėjus, apie 10 val. ryto prasilenkiame su pirmais turistais, nusileidžiančiais nuo viršaus – priekyje eina japonai, kurių didžiausi nešuliai yra fotoaparatų dėklai, iš paskos, atsilikę apie 10-15 min. – vietiniai basakojai “šerpai”, nešantys ant bambukinių karčių galų užmautus krepšius su visa reikiama nakvynės-valgymo amunicija. Prasilenkiant vienas jų su didžiausia nuostaba (o gal pasibaisėjimu?) nužvelgia kolegos kuprinę…

Oras retėja, medžių giraitės darosi vis žemesnės, prasideda krūmynai… Saulė taip pat nestovi vietoje – kadangi esame ties pusiauju, ji kepina stačiai virš galvos, jokio vėjelio. Pradžioje buvęs žvalumas ir jėgų antplūdis kažkur išgaravo ar ištirpo… Kažkur aukščiau sublizga dar vienas pavėsinės stogas –atrandame lašą jėgų ir pasiekiame eilinę tarpinę stotelę. Čia ilsisi kita besileidžiančiųjų grupelė. Pasiteirauju, koks dar likęs atstumas iki viršukalnės – dabar jau ir jie, čiabuvių žvilgsniu nužvelgę atsako – jei greit eisit, pasieksit per 2 valandas…
Po tokios diagnozės nusprendžiame padaryti generalinį poilsį – pusę valandos. Kaip sulėtintame filme išsineriame iš kuprinių, traukiame sausainius ir vandens butelius… Gerai būtų nusnausti… Tačiau dėmesį patraukia visai šalia keistai be vėjo linguojantys krūmai… Išlenda susivėlusi beždžionės galva – stambus patinas pasikaso strateginę savo vietą ir kaip koks maitvanagis, sukdamas ratus aikštele, artinasi prie mūsų… Nors jis nepanašus į Baltijos menkę ar šarką, tačiau šį sanitarą-reketininką sudomina folija padengtas sausainių įpakavimas kolegos rankoje – greit užšokęs ant pavėsinės griebia jį ir dumia tolyn murmėdamas kažkokį burtažodį savo kalba (greičiausiai – MIEGOTI REIKĖJO NAKTĮ…)…

Pusvalandis prabėga greit, tuomet pradedame įkalbinėti patys save, tačiau sunkiai sekasi – kita pusė turi stiprių derybinių argumentų nepasiduoda. Po valandos kažkaip ne kuprinės užlipa mums ant pečių, bet greičiau mes palendame po jomis…
Aplinka gana greit keičiasi, nes aukštis virš jūros lygio jau siekia 2 km – medžių nebėra, tik atsitiktiniai krūmai, juodžemį keičia gelsvai –rausvai – pilkas žvyras bei akmenys – turbūt prieš daug metų buvusios lavos pėdsakai. Jau vidurdienis, ir saulė tiesiai virš galvos – privalumas kad nešviečia į akis, galima nenaudoti kepurės. Vis žvalgomės į viršų, bet priekyje tik status kalnas ir jokių požymių apie galimą galutinį tikslą nėra…
Dabar jau einant kvėpuoti nebėra kuo – karštis spaudžia iš visų pusių ir žodį “pompa” kalbininkai pasiūlytų pakeisti į paprastesnį “elektrinis oro kompresorius” – stojame jį pripumpuoti kas 50 žingsnių, širdis lipa lauk ir atrodo plaka kažkur ant peties. Mano bendralipys suima save į rankas – ir neišlaikęs su šūkiu “Kiek metų mes čia dar pramogausime” meta kuprinę ant žemės ir kaip anksčiau sutikti turistai-matrasininkai žygiuoja aukštyn. Mano mintis irgi panaši – gal ir aš taip pat metu kuprinę, tik einu…žemyn?
Taip medituojant prabėga gal 10-15 min. Pakeliu akis link viršūnės… – mano kompanionas leidžiasi žemyn, praeina savo paliktą kuprinę ir artėja link manęs… (pradedu tikėti savo įtaiga…o gal kolegos sugebėjimu skaityti mano mintis?). Tik jo veidas gal 3x linksmesnis nei mano – tikslas tik už niekingų 200 metrų! Jis čiumpa mano kuprinę ir labai žvaliai lipa aukštyn. Pajudu ir aš… Keista, bet nusiėmus tik 20 kg. svorį kopimas tikrai panašėja į pasivaikščiojimą, ypač malonus kiekvienam lietuviui jausmas, kai tavo kuprinę neša kitas… Dumiu į priekį ilgesniu lanku, pro kolegos kuprinę, nes pradeda kankinti “kiaulės akių” sindromas…
Staiga papūtę stipraus vėjo gūsiai praneša, kad mes jau čia… ir štai, akys pačios gaudo atsiveriantį dvigubo kraterio vaizdą:
Priekyje kyla Rinjani viršūnė (3726 m), kairiau – keletas geizerių leidžia karšto vandens garus, kurie, vėdinami vėjo, akimirksniu sudaro tirštą rūką… …kiek dešiniau, per ežerą eina geltoni dryžiai – spėjimas, kad tai gali būti sieros upeliai? Viduryje tvarkingai “pypkę” iš “atsarginės šnervės” papsi veikiantis ugnikalnis.

Gal gerą pusvalandį abu lakstome nuo vieno kampo iki kito ir nepratardami nei žodžio tik maigome fotoaparato ar filmavimo kameros mygtukus. Pagaliau kolega prieina, paspaudžia ranką, mįslingai ištardamas kažkokią frazę “mes jį padarėme”, tuoj nusuka kalbą apie kažkokį Photoshop‘ą: “jei moki su juo dirbti, gal galėsi nuotraukoj virš ugnikalnio primontuoti skraidančią, lėkštę, nes vaizdas ir taip kažkoks antgamtinis…”.
Kiek atsipučiame, laikrodis rodo apie 2 val. kadangi saulė leidžiasi apie 7 val., turime gražaus laiko išsirinkti minkščiausią-geriausią vietą palapinei iš kelių akmeninių aikštelių.

Lendame į vienintelį esantį pavėsį prie akmeninės sienos. Po geros valandos pasirodo pirma turistų grupė – porelė olandų? Su šerpu. Pasirodo, jie ėjo kitu 3 dienų maršrutu, bandė užkopti į 3.7 km viršūnę, tačiau dėl labai stipraus vėjo teko leistis žemyn.

Mums taip pat buvo kilusi mintis leistis žemyn nusimaudyti, tačiau olandai paprotino, kad iki ežero eiti net 3 val., o geizerių vanduo labai purvinas…

Mažasis ugnikalnis kartas nuo karto vis išpučia dūmą. Vienas kitas stipresnis truktelėjimas ir vėjas link mūsų neša sunkiai įsivaizduojamo dydžio pelenų debesį.
Laikas tiksi vakarop, raudona spalva dažosi Rinjani kalnas. Sulaukiame dar 2 grupių, kurios ėjo mūsų maršrutu, tačiau ne nuo 3 val. ryto, o kaip tikri turistai – nuo 9 val. Nešuliniai čiabuviai greit įkuria stovyklas: stato palapines, iš atsineštų malkų kuria laužus, ruošia šiltą vakarienę… Mes kaip našlaičiai… …gerai, kad nors palapinę turime.
Saulė leidžiasi, darosi vis šalčiau… Norisi ko nors šilto… Einu pas vieną iš šerpų ir kiek pasiderėjęs sudarau naudingą Forward sandėrį (tautinis vertimas būtų “kėdės šiandien, pinigai rytoj”), t.y. šilta vakarienė dabar mainais į palapinę rytoj. Kolega dar prasitaria, kad butelys šalto alaus butų įtrauktas į minimalų sandėrio pasiūlymą, tačiau ten niekas neturi net kavos…
Po keleto minučių mums patiekiamas didokas špižinis puodas su aštria, karšta ryžių-virtų kiaušinių sriuba. Nors skonis labai primena gerai žinomą greitų makaronų sriubą, derėtis jau ne laikas. Kol nosis sumerkę šliurpiame, sriubos autorius vis klausinėja, ar skanu, ir primena, kad nepamirštume jam grąžinti puodo (jis juk mėgsta svorius tampyti)…
Padarome dar kelias besileidžiančios saulės spinduliais nušviestų viršūnių foto ir sulendame į palapinę. Gėda prisipažinti, kad miegoti einame kaip vištos – tik sutemus, nors laikrodis rodo apie 19 val. Neturime nei turistinių paklotų, nei spyruoklinių čiužinių, todėl šonai greit atbunka nuo akmeninio grindinio. Šiaip ne taip užsnūstu, ir, atrodo pramiegojus gal parą nubundu gal nuo šalčio, gal nuo atbukusių šonų, o gal nuo keisto barbenimo į palapinės stogą… Laikrodis rodo tik…22 val. Visur tamsu… Išlendu lauk – aplink tamsu, šviečia tik 2 raudonos akys…
Tas barbenimas – tai pelenų debesies lietus…Oras atvėsęs, šaltoka – temperatūra gal 10-15C… Vėl lendu į palapinę su mintim, kaip reiks save užmigdyti dar bent 7 valandoms…

…pagaliau pradeda švisti… Kaip kulka lekiu lauk, kad tik duoti ramybę nugulėtiems šonams. Tuo pačiu ir saulėtekį įamžinti… Tačiau saulė kažkur apačioje, už kalno, vaizdas nevertas mygtuko paspaudimo. Tad susikrovus daiktus, pradeda busti aplinkiniai šerpai, jau rūksta pusrytinių laužų dūmeliai. Štai ir vakarykščio sandorio antroji pusė – pamojuojame jam, parodome į paliktą tuščią mūsų prabangiąją “Maksimos” palapinę ir patraukiame atgal jau gerai žinomu taku. Žemyn į civilizaciją.

Leistis žemyn labai lengva, jau neskaitant gal keletu kg palengvėjusių kuprinių. Iš viršaus žiūrint žemyn, viskas atrodo čia pat, poilsio stoginės šviečia iš toli…
Poilsio sustojimai – labai trumpi ir reti, tik keliolika minučių, kiek trunka nusiimti kuprinę bei atsigerti vandens. Tačiau kojų raumenys taip pat įskausta, todėl iš pradžių bandau zigzagais bėgti žemyn, kai tai nepadeda, į rankas pasiimu porą storesnių lazdų.
Atsiranda daugiau laiko apžiūrėti aplinką – kai vėl prasideda aukštų medžių zona, ant kiekvieno storesnio kamieno uždėta lentelė su pavadinimu vietine kalba – įdomu tai, kas nesuprantama…
Einame paskutinius likusius kelis šimtus metrų – iš abiejų pusių tvora aptverti gyventojų sodai ir daržai – auga palmės su 3-4 m ilgio lapais… Neriame pro vartus atgal į kaimelį, ir pirmoje veikiančioje lauko kavinėje užsisakome kiekvienam po 3 šalto alaus… Be užkandos…

Va tiek ir užteks…

Keletas skaičių/techninė informacija

Lombok, Meno, Air salos, Rinjani nacionalinis parkas
Vietinė valiuta: Indonezijos rupijos, kursas 9500 = 1 USD
Lipimas aukštyn: su kuprinėmis – 10 valandų, nusileidimas – 2,5 valandos, tas pats malonumas su šerpais: 6-7 val. pirmyn ir 3-4 val. – atgal
Alus Bintang – 22000-25000 (alaus “kailiukas” – 1000)
Vakarienė “turistams subalansuotoje” kavinėje – 35000-50000
Geriamo vandens butelys 1L – 2000-3000

Epilogas. Nežiūrint numestų kilogramų bei bendro nuovargio, šis aprašymas pareikalavo nepalyginamai daugiau valios, stiprybės bei ištvermės nei kopimas…

2009-ųjų žiemą KLM puslapyje buvo paskelbta akcija, apie kurią net nebūtume žinoję, jei ne vienas mano draugas… Tikrai neplanavom šiemet kelionės, nerinkom jokios informacijos… Juk krizė!!! Bet pasiūlymas buvo toooooks viliojantis, kad neatsispyrėm pagundai.
Už bilietus Ryga-Singapūras (per Amsterdamą; su KLM avialinijom) mokėjom po 1500 Lt. Už skrydį iki Bali – dar po 200 Lt (su AirAsia). Iki Rygos ir atgal važiavome autobusu, tad dar teko pridėti po 200 Lt… Žodžiu, suma sumarum, nusigavimas iš LT iki Bali kainavo apie 2000 Lt/žmogui.
Tai tikrai pigu.

Taigi… 2009 m. balandžio 17 – gegužės 5 d.

Tarpinė stotelė – SINGAPŪRAS

Kaip jau ne kartą rašiau, vizų į Singapūrą mums nereikia!
Singapūro oro uoste atsiėmus bagažą ir praėjus pro slankiojančias duris kairėje pusėje yra Airport Shuttle Service. Naudojantis šios kompanijos paslaugomis nuvežimas į bet kurį Singapūro viešbutį ar hostel‘į kainuoja 9 SGD/žm. Apsimoka, jei viešbutis yra toliau nuo oro uosto. Priešingu atveju, geriau samdytis taksi (iš savo pasirinkto hostel‘io važiuodami į oro uostą dviese sumokėjome 13 SGD).
Betel Box Hostel, kuriame apsistojome, – vienas iš arčiausia oro uosto esančių hostel‘ių. Mums tereikėjo pernakvoti Singapūre, tad šitas variantas buvo labai tinkamas. Vietas rezervavomės internetu iš anksto (hostelworld.com)… Taksi važiuoti iki Betel Box užtrunka apie 20 minučių. Hostel‘is kainuoja – 20 SGD/žm. Šešiavietis kambarys gan erdvus. Bendras dušas įrengtas prie reception‘o. Pusryčiai įskaičiuoti (batono riekelės su šokoladiniu kremu, vaisiai ir arbata ar kava). Savitarna ne tik renkantis maistą, bet ir susiplaunant indus. Internetu galima naudotis 40 min/žm. nemokamai (papildomas laikas: 30 min – 1 SGD). Patalynę duoda, o už rankšluosčius reikia mokėti papildomai – 0,5 SGD/vnt. Be to, reikalauja užstato už raktą – 10 SGD.
Rajonas, kuriame randasi Betel Box, įdomus. Vadinasi Gay Lang. Prie pat hostel‘io įsikūrusi gausybė barų, naktinių klubų, karaokė kavinių… Tarp visų spalvingų iškabų ir lempučių, Betel Box duris net sunku pastebėti. Aplink gausu visokio plauko žmonių, sukiojasi krūvos parsidavinėjančių mergaičių…
Iki artimiausio ATM – gal 15 minučių pėsčiomis. Išėjus iš hostel‘io reikia sukti į kairę ir eiti, kol “atsitrenki” į didelę gatvę Changi Road. Ant kampo yra Joo Chiat Complex prekybos centras, štai ten ir bankomatas yra.

IŠTRAUKA IŠ DIENORAŠČIO: “…atėjome papusryčiauti, reception berniuko paklausėm apie taksi ir atsisėdom valgyti. Kai jau norėjom atsiimti užstatą už raktą ir išeiti, reception guy kažkur dingo… Ėmėm jo ieškoti. Mums padėjo jo draugai. Visur apieškojom, visas duris paklebenom, pašūkavom… Dingo. Pasirodo, buvo užsidaręs tualete. Ir tylėjo… Laukė, kol mes išvažiuosime nesulaukę jo ir neatsiėmę užstato… Būtų juokinga, jei nebūtų truputį apgailėtina”.

Prieš pora metų buvome apsistoję Fragrance Hostel. Galiu šiuos abu hostel‘ius palyginti:
Šešiaviečio kambario erdvumas – Betel Box.
Dušai – Fragrance (be konkurencijos).
Lokacija – Fragrance.
Personalas – Fragrance.
Naujumas – Fragrance.
Manau, viskas aišku.

IŠTRAUKA IŠ DIENORAŠČIO: “Svarbu! Būtinai reikia turėti atgalinius bilietus iš Indonezijos. Mes paskutinę akimirką Betel Box hostel‘yje internetu nusipirkom bilietus iš Surabaya (Indonezijoje) į Johoh Bahru (Malaizijoje). Aš labai tikiu, kad būtume turėję problemų Singapūro oro uoste, jei skrisdami į Indoneziją nebūtume turėję bilietų išskristi iš jos, mat oro uoste gan įkyriai kamantinėjo, kada ir kokiais keliais ruošiamės tą šalį palikti”.

BALI

Atskridę į Denpasar‘ą, gavę vizas, (domestic terminale) pirmiausia įsigijom lėktuvo bilietus Denpasar-Mataram (su Merpati avialinijom). Mokėjom 642000 IDR už du bilietus, t.y. apie 170 Lt.
Oro uoste yra įvairių Indonezijos avialinijų „kioskeliai“, tad bilietus įsigyti – jokia problema.
Su taksi važiavom į Legian‘ą. Taksistas prašė 60000 IDR, nusiderėjom iki 45000, t.y. apie 12 Lt. Pasakojo, kad turistų nėra, kad liūdna… Bet turistų buvo. Ir tikrai pakankamai, žinant, kad ne sezonas. Shri Ratu buvo “fully booked”, tad apsistojom šalia esančiame Je-Je. Kambarys kainavo 300000 IDR (apie 76 Lt) su pusryčiais. Sąlygos pakankamai geros, tik šalimais vis dar vyko statybos, o naktimis mus atkakliai atakavo uodai.

IŠTRAUKA IŠ DIENORAŠČIO: “…Bali per daug turistų. Per daug prekeivių. O ypač per daug motorolerių. Žiauriai užknisa!”.
Bet žinau, kad rytai Bali vis dar nuostabūs. Tik ką patekėjusi saulė… Nuo nakties dar užsilikusi gaiva… Beveik tuščios gatvės ir dar nedirbančios parduotuvėlės. Smilkstantys smilkalai ir reti tylūs praeiviai… Myliu būtent tokią Bali!

LOMBOK. GILI MENO

Skrydis iš Denpasar (Bali) į Mataram (Lombok) truko apie pusvalandį.
Mataram oro uostas pasitiko mus gerokai atsinaujinęs. O keisčiausia, kad prie išėjimo durų nebuvo “prilipusio” nei vieno vietinio… Nebuvo to vietinių “biznierių” klegesio…
Vėlgi nusipirkom lėktuvo bilietus. Mataram-Surabaya (su Merpati avialinijom). Mokėjom 756000 IDR už du bilietus, t.y. apie 191 Lt.
Nusisamdėm mašinikę, kad nugabentų mus į Bangsal prieplauką. Sumokėjom 100000 IDR, t.y. apie 25 Lt. Iš pradžių vairuotojas prašė 120000 IDR.
Bangsal vėl mus pasitiko permainos. Nebuvo “Bangsal mafijos”. …jokios pasitinkančios minios, jokių siūlymų pirkti karolius, jokių prašymų padovanoti vieną ar kitą asmeninį daiktą, jokių derybų… O ir prieplauka atrodė kitokia – trinkelėmis grįsta aikštelė, tvarkingai įkurdinti kioskeliai…
Public boat į Gili Meno nebuvo. Todėl vietoj 9000 IDR/žm. susimokėję po 20000 IDR laukėm mus į salą nuplukdinsiančios valties.

IŠTRAUKA IŠ DIENORAŠČIO: “…pakeliui vis geso ir geso valties variklis. Į Gili Meno atplaukėm tik po pusantros valandos. Jau iš tolo matėme, kad ir čia rasim kažką naujo – krante buvo pastatytas kažkoks naujas statinys, kiek toliau į kairę – kažkoks tiltas…”.

IR DAR IŠ DIENORAŠČIO: “Pagalvojau, kad pasakojimą visai būtų galima vadinti „Civilizacijos invazija“. Nors Gili Meno vis dar ramu, kažkodėl tikiu, kad po penkerių metų ir čia važinės motoroleriai. Na, nebent vietiniai ir toliau bus tokie atkaklūs, kad sugebėtų tam pasipriešinti”.

Pasirodo, kad ir Bounty, kuomet pradėjo į salą kas savaitę plukdyti po 400 turistų, sulaukė itin neigiamos vietinių reakcijos. Savininkas ilgai nepasidavė salos gyventojų spaudimui, bet kaip sakoma, “lašas po lašo ir akmenį pratašo”…
Na, bent jau taip Bounty bankroto istoriją mums pateikė Kontiki dirbantis Anton‘as. Jo manymu, tai nebuvo vien tik sprogdinimų Bali pasekmė.
Anton‘as lig šiol ilgisi tų dienų, kai turistų saloje būdavo nedaug, kai jie buvo paprasti ir neišrankūs, kai susirinkdavo visi paplūdimy, dainuodavo, šokdavo… Kaip didelė šeima.
Dabar daug kas kitaip. Ir turistai kitokie. Ir tas pastatytas cementinis tiltas, kurio paskirties niekas nežino, bet beveik visi įsitikinę, kad jį statė siekiant išplauti vyriausybės pinigus, lyg koks įsibrovėlis… Be to, pirmą kartą pamatėme tokias nemažas Gili Meno krantą talžančias bangas… Be jokio vėjo. Vieni vietiniai tvirtino, kad taip buvo visada, kiti – kad taip yra dėl pagilinto dugno. Nesupaisysi…

Norėjome apsistoti Gazebo Meno, bet paprašė 600 tūkst. IDR už namelį. Tikrai tas namelis tiek nevertas. Apsistojom šalia esančiame Kontiki. Kambaryje su fenu. Mokėjome už naktį 150000 IDR, t.y. apie 38 Lt (nusiderėjom nuo 170000 IDR). Už kambarį su kondicionieriumi prašė 350000 IDR, t.y. apie 88 Lt. Būtų nuleidę kainą iki 270000 IDR, t.y. 68 Lt, bet mes ketinom saloje pabūti kiek ilgiau, tad nusprendėm gyventi pigiau.

IŠTRAUKA IŠ DIENORAŠČIO: “…kai naktį prabundi nuo keisto pojūčio lyg kažkas bėginėtų tavo kūnu, visada būna nejauku… Dar prieš užmiegant vyras paklausė, kodėl tokiam karštyje miegu su maikute, o aš pajuokavau, kad taip mažiau jaučiu, kaip po mane vabalai ropinėja… Juokai juokais, bet naktį pabudau nuo keisto jausmo… …ir brūkštelėjusi ranka per pilvą supratau, kad lovoje nesam dviese. Surikau vyrui, kad kažkas lovoje yra ir paprašiau kuo skubiau jungti po pagalve laikomą Maglight‘ą… …šalia manęs bėginėjo didelis, gal delno dydžio tarakonas ir niekaip negalėjo rasti išėjimo, mat miegojom ant lovos užleidę tinklą… <…>”.

Tą tarakoną vyras nugalabijo. Maglight‘o pagalba… Ne be reikalo į dažną klausimą “is this lighter for snorkeling?” mano vyras atsako “not for snorkeling, for killing”… Vienok, buvo nejauku. Gerai, kad daugiau tokių sugulovų kelionėje nepasitaikė…

Saloje padaugėję kavinukių. Kiek pastebėjom, pigiausia galima pavalgyti Ye Ye Warung. Jely Cafe irgi pigu, bet brangiau nei Ye Ye Warung maždaug 10-20 proc.
Gan sotus pavalgymas Jely cafe arba Ya-Ya Warung mums dviems atsieidavo iki 50000 IDR. Aišku, maisto gaminimo sąlygos neypatingos… Bet mes to nesureikšminom. Už tai pavyzdžiui, Rust restorane vien žuvis kainuoja apie 120000 IDR. Plius skaičiuojamas 10 proc. mokestis.
Alus beveik visur kainuoja 25000 IDR/but. (apie 6 Lt).
Be to, saloje yra atsidaręs baras – Rust Bar. Mano galva, jis čia nereikalingas, bet yra kaip yra. Kokteilių kainos: “Long Island Tea” – 60 tūkst., “Pina Colada” – 45 tūkst., “Black Russian” – 45 tūkst. Ir pan. Be to, nesu įsitikinusi, bet man pasirodė, kad aplink Rust barą besisukinėjantys vietiniai “stumdė” marihuaną. Ne pats maloniausias vaizdelis rojuje – kažkam į delną kažką įbruka, į kišenę susigrūda gautus banknotus, o po to ilgai maukia alų sėdėdami už stalo… Civilizacijos išdava… Tokia nereikalinga!

Gili Meno jau ir internetas yra. Prie Bird Park. Kitoje takelio pusėje. Pakankamai spartus. Kainuoja 500 IDR/min, 30000 IDR/val. Ten pat, šalia interneto kavinės veikia ir vietinė “užeiga”. Vakarais po dengtu stogu pardavinėjamas maistas vietos gyventojams. Iš mėsos pagaminti balls. Maži ir dideli, kurių viduje – kiaušinis. …į bliudelį įdedamas polietileninis maišelis, į jį įpilama kažkokio birzgalo su makaroniukais, įdedami keli meatballs, visa tai apšlakstoma padažais ir parduodama… Dauguma vietinių suima maišelius ir nešasi namo. Toks patiekalas kainuoja 12000 IDR. …ypatingu skoniu tikrai nepasižymi.

IŠTRAUKA IŠ DIENORAŠČIO: “…šiandien saloje gerokai nulijo. Sako, kad tai – neįprastas reiškinys. Paprastai visi lietūs baigiasi kovo mėnesį. Bet buvo smagu. Net palmių šakos lūžinėjo. O po to jūra nuėjo toli toli ir pasipylė vietiniai nuo atsivėrusio dugno rinkti jūros ežių, kurie čia mažučiai, spalvoti ir sunkiai pastebimi. …vietiniai juos išdoroja – prapjauna, išpila kažkokį rudą skystį lauk, o likusias gleives deda į puodelį. Sriubai. Sako, kad tokia sriuba suteikia energijos ir ypač tinka vyrams. Gal ir tinka, bet atrodo tos gleivės tikrai nekaip.”.

Salos viduryje yra parduotuvėlė, kur pvz., ananasai kainuoja po 3 tūkst. IDR. Tuo tarpu moterys, nešiojančios ananasus po paplūdimį, už vienetą prašo iki 20 tūkst. IDR.
Paplūdimyje nešiojami įvairūs papuošalai yra dešimteriopai brangesni nei, tarkim, Lombok esančio Senggigi miestelio parduotuvėlėse. Na, tarkim, mes pirkome pliaže porą karoliukų vėrinukų ir kokoso riešuto žiedą… Prašė 150 tūkst. IDR už karoliukus ir 75 tūkst. už žiedą. Po ilgų ir gana varginančių derybų viską nupirkom už 70 tūkst. IDR. Ir tai manau, kad permokėjom.

Dar buvom nusisamdę valtininką Denzi paplaukioti aplink Gili salas. Mokėjom 250 tūkst. Plaukėme dviese. Snorkel‘inom, keletą valandų praleidom Gili Air saloj… Denzi teigė, kad čia tik mums tokia kaina (mat jau trečius metus naudojomės jo paslaugom), bet aš nemanau… Gerai derantis viskas įmanoma.

IŠTRAUKA IŠ DIENORAŠČIO: “…šiek tiek apie salą Gili Air. Apeiti ją aplink trunka maždaug valandą. Pagrindinės kavinukės išsidėstę toje salos pusėje, kuri į Lombok. Kitoje salos pusėje, kuri „atsisukusi“ į Gili Meno, beveik nieko nėra. Apsistojimo vietų saloje yra, jos kainuoja tiek pat, kiek ir Gili Meno. Arba šiek tiek pigiau. Kavinukių čia daugiau nei Gili M, nardymo centrų – taip pat. Yra ir „alia“ uostas. Daugybė valtelių… Bet visumoj sala man pasirodė šiek tiek apšnerkšta. Nemažai šiukšlių, vargani juodo smėlio paplūdimiai ir pravažiuojančių salos taksi, t.y. arkliukų tempiamų vežimaičių, keliami dulkių kamuoliai…”.
Shuttle tickets iš Gili Meno iki Senggigi pirkome pas vietos vyruką, įsikūrusį “kioskelyje” prie Gazebo Meno. Kainavo 150000 IDR/dviems, t.y. apie 40 Lt.

IŠTRAUKA IŠ DIENORAŠČIO: “Nežiūrint to, kad Gili Meno glūdumoj vietiniai gyvena apsišiukšlinę, kad gausėja turistų, kad gulėdamas pliaže gali vis dažniau išgirsti: “davai idiom kupatsa, ty pastajiš, a ja papisaju”, aš myliu Gili Meno. Čia vis dar gera. Tik ar ilgai?”.

Gili Meno nuotraukose:

Gili Air nuotraukos:

LOMBOK. RINJANI

Atplaukėm į Bangsal. Pasitiko būrys vietinių vaikinukų. Vieni puolė iš rankų lupti mūsų kuprines, kiti ėmė stvarstyti mūsų turimus bilietus… Bet, kaip jau ne kartą esu rašiusi, jei nenorim neaiškumų, tai daiktų, priklausančių mums patiems, neperleiskim į svetimas rankas! Tiesiog išlipi iš valties, pasiimi savo mantą ir eini link automobilių stovėjimo aikštelės. Šalia jos, dešinėje pusėje yra kavinė “Bunga Bunga Cafe”, kurioje dirbantys vyrukai ir pasakys, kada, kas ir kur išvažiuoja…

Belaukdami savo “reiso” į Senggigi ir besikalbėdami su vietiniais, nusprendėm, kad į Senggigi galime grįžti vėliau. Labai sudomino vieno vaikinuko siūlymas aplankyti Rinjani place. Nutarėm traukti į tą vietovę, patrack‘inti, krioklius pamatyti… Kaip tarėm, taip padarėm ir su dar viena porele turistų (iš Olandijos) išvažiavom link Rinjani, į kaimelį Sanur.

Rinjani – tai aktyvus vulkanas Lombok saloje. Iškilęs 3726 metrų virš jūros lygio. …trečias pagal aukštį vulkanas Indonezijoj. Jo apylinkės skendi nuostabiuose miškuose, kur veržiasi karštosios versmės ir pasislėpę tankmėje šniokščia vandens kriokliai…
…negalėjau rizikuoti kopti į vulkaną, bet man užteko ir tos gaivos, tos vėsos, to nenusakomo jausmo būnant prie krioklių. …kai negali išsitraukti kameros, nes ji iškart pasidengia vandens purslais… …kai negali žengti drąsiai, nes atrodo, jog trūksta labai nedaug, kad nuslystum nuo akmenuoto takelio… …kai paduodi draugui ranką, nes baiminiesi, kad brisdamas nenugriūtum į ledinį upelio vandenį…
Man patiko. Gal tai ir nebuvo kažkas tooookio, bet buvo tikrai labai gerai!

Pagal planą turėjome pasilikti nakvoti Senur kaimelyje, bet nakvynės vieta man oi netiko. Kambarėlis drėgnas. Lova jame. WC skylė už kampo. Ir tiek. Šiaip jau nesu išpaikusi, didelio komforto man nereikia… …gal netgi būčiau sutikusi ten pernakvoti, bet na… …kadangi kelionę organizavęs vaikinukas sutiko mus nuvežti į Senggigi tą pačią dieną, tai mes tuo ir pasinaudojom. Ir po pusantros valandos kelio jau buvome Senggigi miestelyje.

Kalbant apie kainas, mums dviems Rinjani trip kainavo 400000 IDR, t.y. apie 104 Lt. Dar mokėjom po 5000 IDR už vaikščiojimą po Rinjani place (Rinjani tickets). Na, ir mus link krioklių lydėjęs vaikinukas taip pat paprašė jam sumokėti… Dabar jau neatsimenu, kokios sumos jis norėjo, bene 10 EUR, bet į Rinjani trip jo paslaugos buvo įtrauktos. Taip kad teko vargšui pasitenkinti padėka ir tyliai pasišalinti…

LOMBOK. SENGGIGI

Apsistojome Dharmarie. Nakvynė kainavo 300 tūkst. IDR/para ( su šiokiais tokiais pusryčiais). Nesiderėjom. Kambariukai patogūs, bet gerokai nudėvėti nuo paskutinio karto, kuomet čia lankėmės. Be to, pirmąją naktį mūsų daiktus užpuolė skruzdėlės (mažos rudos skruzdėlytės). Ryte teko stipriai iškratyti visą turimą mantą.

IŠTRAUKA IŠ DIENORAŠČIO: “Ryte prasiėjom paplūdimiu. Tamsus smėlis… Purvinas paplūdimys… Daugybė vietinių, siūlančių savo prekes ar paslaugas, čia pat ant juodo smėlio valgančių, čia pat džiovinančių savo daiktus, čia pat kažką žaidžiančių… Po drumzliną vandenį besiturškiantys vaikai ir gausybė šiukšlių aplink. Toks štai kurortinis Senggigi”.

Į Senggigi verta važiuoti pirkti suvenyrų. Čia yra nemažai parduotuvėlių, parduodančių vietinių meistrų darbus. Yra ir labai gražių originalių daiktų. Pakankamai geromis kainomis. Norintiems įsigyti kokį nors suvenyrą iš Lombok, tikrai rekomenduočiau parduotuvę su iškaba “Wholesale & Retail”.
Miestelyje taip pat nemažai kavinukių. Yra iš ko rinktis. Bet visur skaičiuojamas Service Charge – apie 10-20 proc. Mums pavalgymas kainuodavo apie 15 EUR dviem. Skirtumas po Gili Meno jautėsi.

Tiesą sakant, Lomboke nelabai yra ką veikti. Užtektų keleto dienų. Sala tikrai labai neprižiūrima. Pakelėse daug šiukšlių. Jei yra koks upeliukas, tai nuo suverstų šiukšlių nesimato jo krantų… Ir nors vietiniai tiki, kad ateityje Lombok bus populiaresnė nei Bali, aš nematau jokių jų pastangų, kad tai taptų realybe…

Tarpinės stotelės – SURABAYA ir JOHOR BAHRU

Surabaya – tai antras pagal dydį Indonezijos miestas, kuriame gyvena per tris milijonus žmonių. Sakoma, kad miesto pavadinimas reiškia “Sura” – ryklys ir “Baya” – krokodilas.
Daug kur rašoma, kad šis miestas neturi ypatingų atrakcijų trumpalaikiams lankytojams. Ir mums jis tebuvo tarpinė stotelė.
Apsistojome viešbutyje Fortuna. Vakare iki jo nuo oro uosto važiavome apie 40 minučių (kitą dieną grįždami į oro uostą teužtrukom 20 minučių). Sumokėjome už taksi 78000 IDR.
Viešbučio registratūra atrodė gana prabangiai, bet kambarys buvo niūrus… Laimei, nesimatė jokių bėginėjančių gyvių, o tai jau gerai.
Ryte, po laaaabai sočių pusryčių išskubėjom į oro uostą. Skridome į Johor Bahru (Malaizijoje).
Visa šita makalynė – keliavimas iš vieno miesto į kitą buvo pasirinktas dėl palankių skrydžių kainų, tinkamo laiko ir pan. Šiaip jau patarčiau bilietus internetu pirkti iš anksto… …tuomet galima pasirinkti palankesnį maršrutą… …palankesnėmis kainomis.
Vienok, Johoh Bahru irgi tebuvo tarpinė stotelė. …tikėjomės šiek tiek apsipirkti prekybos ir pramogų centre “Johor Bahru City Square”. Neapsipirkom, nes tas prekybos centras tebuvo didelis pastatas, prigrūstas prastos kokybės gaminių, pilnas keistų, skiauterėtų, grandinėm apsikarsčiusių ar kitaip savo individualumą pabrėžiančių pirkėjų klegesio…
Iš “JB City Square” yra praėjimas Singapūro link. Trumpai tariant, iš prekybos centro patenki į keistą modernų pastatą ir eini eini (remiantis nuorodom) iki autobusų sustojimo, iš čia važiuoji autobusu iki Singapūro sienos (kainuoja 2,5 SGD/žm.), išlipi, vėl eini, pildai deklaracijas… …ir patenki į Singapūrą. Tada su taksi į oro uostą… Ir namo.

Nuotraukų pati nedariau. …kad jums būtų aiškiau, keletą suradau internete:

IŠTRAUKA IŠ DIENORAŠČIO: “Aš tikiu, kad po kurio laiko mane vėl ims „šaukti“ tas kraštas. Tas „šauksmas“ visada manyje. Jis tik nuslopsta ir vėl ima kirbėti… …vėl ima „žadinti“ mane tuomet, kai ir kūnas, ir siela ištrokšta kitokios būties. Ir tegul dar daug neatrastų kraštų, tegul – gausybė nepažintų kultūrų ir nepamatytų vietų, bet tikrai žinau, kad Indonezija – šalis, kurią myliu, šalis, kuri man atskleidė nenusakomą savo gamtos grožį, šalis, kuri padėjo man geriau pažinti savo vyrą, draugus, šalis, kurioje jaučiausi laiminga besilaukdama savo mergaičių, šalis, kur liko dalelė manęs…”.

…kaip visada, linkių gerų kelionių visiems. Ir iki kito karto.
Aida

P.S. …ir nepamirškite, kad metam einant viskas keičiasi. Ką išgyvenam, ką pamatom ir ką patiriam šiandien, rytoj jau gali būti tik istorija… Tad jei nuvykę ten, nerasit to, ką radome mes, ieškokite kažko naujo… …ieškokite to, kas bus tik jūsų, ir kas padarys jus laimingais!

2008.03.11

06.50 skrydis į Kopenhagą, iš ten į Atlantą, iš Atlantos – į Kancuną. Kaina suaugusiam ir vaikui – 5.766 Lt. Mes užregistruojami tik iki Kopenhagos, lagaminai iki Atlantos. Pakvimpa pavojumi kad lagaminų laiku negausime… Skrydis iki Kopenhagos – pusantros valandos, orouostas didelis, bet labai aiškus. Prisiregistruojame skrydžiui, t.p. iškart iš Atlantos į Kankuną, mūsų lagaminai t.p. perregistruojami į Kankuną. Apsidžiaugiam – Atlantoje nebereiks lakstyti. Prieš įleisdami į laukimo salę mus pareigūnai apklausia ką Atlantoje veiksim, ką vežamės ir pan. Nenorim mes toj Amerikoj pasilikti, norim i Meksiką!

Apie 19 val nusileidžiam Kankune. Aišku kuprinės nėra. Martynas patempia lūpą. Nusikalę po 18 val kelionės dar užpildom claim‘ą, darbuotoja suteikia viltį kad ryt mūsų kuprinę pristatys į viešbutį. Nusiperkam bilietus iki autobusų stoties – po 12 dolerių. Valiutą lengva konvertuoti i JAV dolerius – 10 pesų- 1 doleris.

Vėliau sužinome, kad yra kitas autobusas, vežantis po 4 dolerius, bet ką jau padarysi… Važiuojam minibusu – patogu, vėsu. Pakeliui išmėto keleivius po viešbučius, mes paprašom iki mūsų viešbučio „Margarita“ nuvežti, sutinka. Viešbutis labai mielas, jaukus. Pasidedam daiktus ir išeinam į miestą apsižvalgyti ir pavalgyti. Nužiūrim padorią nebrangią kavinukę El Tapatio. Užsisakom didelę vaisių salotų lėkštę (55 pesai) ir buritos (35 pesai) su jautiena, avokado padažu ir kažkokiom daržovėm. Martynas kreivai žiūri, nors kelis kąsnius šiaip taip įsiūlau. Vaisių salotos skanios, bet labai jau jų daug. Paprašom išsinešimui ir einam gult.

2008.03.12

Atsikeliam apie 8 val – pailsėję kaip reikiant. Nukulniuojam iki autobusų stoties – reikia išsiaiškint kaip iki Chichen Itzos nukeliauti. Pasirodo bilietas kainuoja 150 pesų į vieną pusę, išvyksta tik 9 val ryte. Neapsimoka. Susirandam automobilių nuomą, aišku tokią ne iš prabangiųjų. Mašinytė parai kainuoja 55 dolerius, nusideram iki 45. Papildomai benzinas. Čia jis – 7 pesai už litrą. Kasko draudimas yra, už civilinę – 12 dolerių papildomai. Sutariam ryt paimti 7 val ryto. Grįžę į viešbutį išgirstam gerų naujienų – mūsų bagažas rastas, bus pristatytas apie pietus. Nusileidžiam prie baseino: Martynas maudosi, aš gulinėju, valgom vakarykščius vaisius, laukiam mamos. Keista, bet visai nesinori valgyti, išgeriam tik natūralių apelsinų sulčių už 1 dolerį.

Mama atsiranda viešbuty apie 14 val. Pasilabinę, pasidžiaugę išeinam pavalgyt. Išsirenkam nacionalinę meksikiečių kavinukę, kur nei vienas padavėjas nešneka angliškai. Laimei, šalia sėdėjusios šeimynos moteriškė mums pagelbsti: vertėjauja. Išsirenkam: Pechuga a la planch, Puntas a la mexican, Fahitas de pollo plius trys nemokamos sriubos: consome, pasta sopa, crema de chayote (pati skaniausia). Sumokam už pietus 132 pesus.

Kankunas padalintas į dvi zonas: centro zona ir viešbučių zona. Mūsų Margarita – centro zonoje, iki jūros tolokai, bet rizikuojami pasivaikščiodami ją atrasti. Einam klaidžiodami, gatvių pavadinimus sunku atrasti, bet pastangos apvainikuojamos: įeinam į superinį keliuką, vedantį per visą viešbučių zoną palei jūrą. Pasveikinę Meksikos įlanką pasukam atgal. Pasivaikščiojimas trunka apie 3 valandas, grįžę į viešbutį randam kuprinę. Vakarienė vakar atrastoje kavinukėje El Tapatio: 2 vaisių salotų lėkštėsir 3 šviežių sulčių porcijos, kuriomis 10 žmonių galetume pagirdyt. Super – daug ir labai skanu. Vakarienė – 200 pesų.

FOTO1 (bus)

2008.03.13

Atsikeliam 6 val, 7 jau stovim prie automobilių nuomos. Darbuotoja vėluoja. Mamos žvilgsnis piktas: žinau apie ką mąsto – ko susidėjom su šaraškino kontora, reikėjo į kokį Hertz eiti….7.20 ramiu žingsneliu ateina darbuotoja, pakeliui dar kavos užsuka. Kol sutvarkom visus formalumus jau ir 8 val. Pagaliau pajudam į Chichen Itza. Yra du keliai (kaip pasakoje): vienas trumpas (greitkelis, bet brangus – 252 pesai ), kitas – nemokamas, bet besidriekiantis per galybę miestukų, kur greitis ribojamas iki 50 km/h, be to priguldyta daug policininkų-kalnelių, kurie yra labai aukšti ir iš tolo nematomi. Renkamės nemokamą ir važiuojam 200 kilometrų apie 5 valandas. Pakeliui įvairios rančos, miestukai – purvini, nuskurę. Viename jų Chemax‘e sustojam pavalgyti. Po ilgų restorano paieškų atrandam „Cosina Economica La Plaza“. Tikriausiai vienintelė viešojo maitinimo įstaiga miestelyje.Bandome susikalbėti – be šansų. …mokėtume ispanų kalbą, gyvenimas būtų kor kas lengvesnis. Staiga kaip iš po žemių išdygsta šefas, puikiai kalbantis angliškai. Ant stalo atsiranda višta, ryžiai, avokadai, kopūstų salotų, vaisių. Višta nuostabi – kaip bobutės pas mus kaime kažkada augindavo – be jokių sintetinių pašarų – pirštus apsilaižom. Nuotaiką sugadina sąskaita – 130 pesų. Tokiam miestuke tris kartus pigiau turėtų būti. Paliekam 100 pesų ir išvažiuojam.

 FOTO2

Nusigaunam iki piramidžių. Įėjimas mokamas – po 100 pesų mums su mama, Martynui nemokamai.

Chichen Itza – viena iš garsiausių griuvėsių liekanų Yucatan‘o valstijoje. Majų piramidžių istorija siekia 7 amžių . Savo geriausiais laikai šių majų piramidžių vieta apėmė 25 ha. Tai buvo religinis, kultūrinis ir valdymo centras. Manoma, kad apie 50.000 – 100.000 žmonių gyveno Chichen Itzoje. Įspūdingiausias statinys – Kukulkanas: 30 metrų aukščio, pastatytas maždaug 650- 800 metais. Jo statyba atspindi majų kalendorių: po 91 laiptelį iš visų 4 pusių, t.y. 364 laipteliai iš viso ir platforma – 365 dienos metuose. Kiekvienoje iš 4 statinio pusių – po 5 pakopas, tai simbolizuoja 20 dienų mėnesyje. Atvirai pasakius, tikėjausi kažko įspūdingesnio, šiek tiek nusiviliu, Martynas visai įspūdžiais nedega. Pasivaikšiojam pora valandų, nusiperkam kelis suvenyrus ir patraukiam namo. Šikart renkamės mokamą kelią. Gerai kad benzino turėjom pakankamai, nes per 200 km greitkelio ruožą nėra nei vienos stovėjimo aikštelės, nei vienos degalinės.

FOTO3

2008.11.14

Pusryčiams ieškom kavinės Belinda, aprašytos Lonely planet, bet nerandam, susėdam padorioje kavinukėje. Barmenas šypsosi tik kol užsisakome, vėliau jo šypsena dingsta ir jaučiamės kaip našta jam. Pusryčių išsirinkti nesiseka: mes su mama užsisakom amerikietiškus. Gaunam kiaušinienę plius pupų košės ir bulvių košės šaukštas.Kaina 53 pesai. Martynas pataiko: jo sumuštiniai puikūs. Sumokam 167 pesus ir patraukiam į margaritą krautis daiktų. Šiandiena kraustomės į viešbučių zoną. Už 8 dolerius atvažiuojam į Sotavento viešbutį. Puiku – džiunglių imitacija, vidury baseinas su kavinuke. Kambarys su pusryčiais – 70 dolerių. Martynui laimės pilnos kelnės J Nieko nelaukdami patraukiam prie baseino – vaiko jau neįmanoma iš jo ištraukti.

FOTO4

Vakare patraukiam į prieplauką : gyvenimas verda: siūlomi suvenyrai, pramogos. Susigundom piratų laivu. Martynas taip nori juo plaukti, kad net savo 50 dolerių nepagaili.Kaina visiems – 208 doleriai. Įskaičiuotas maistas, kuris iš tikro puikus: daug vaisių, daržovių, karštam lobsteris arba steikas, gėrimai, alkoholis, aišku skiestas, bet norint galima kaip reikiant įkaušti. Papildomai – nuotrauka 18 dolerių, arbatpinigiai. Įspūdinga: šou prasideda dar krante: lenktynės tarp įgulos ir keleivių iš skirtingų laivų (mūsų raudonas, priešininkų – žalias), paruošiamieji darbai vaikams – skarelės, kardai, piratų akis (10 dolerių komplektas), makijažas.Martynas nebesitvaria džiaugsmu: išsidažęs ir pasipuošęs pirato atributika laksto, fotografuojasi… Laive šokiai, piratų šou, gėrimai, skanus maistas. Kapitonas klausia iš kokių šalių jo keleiviai. Pasigirsta Amerika, Kanada, Anglija, Meksika, Japonija. Rėkiam iš visų jėgų – Lithuania. Nuo šiol per visą plaukimą šalia didžiųjų valstybių skamba ir Lietuvos vardas, nors mūsų laive tik 3. Vakarėlį vainikuoja mūšis tarp laivų. Pasirodo išsirinkom teisingą laivą – mūsiškis. Patenkinti išlipam į krantą, padėkojam įgulai už šaunų vakarėlį, grįžtam į viešbutį.

FOTO5

2008.03.15

Atsibundam apie 9 val ir bėgam pusryčiaut. Martyno džiaugsmui pusryčiai įskaičiuoti – jam kažkodėl tai labai svarbu. Pusryčiai šiek tiek nuvilia: dribsniai, pienas, bulka, kiaušinienė ir trintų pupų košė. Tą pupų košę jie visur deda – tai nacionalinis valgis. Gerai dar kad kavos ir skanių apelsinų sulčių kiek nori. Nepasikuklinam – prisivalgom visai dienai. Net Martynas prisikemša pilną pilvą. Leidžiam dienelę prie baseino – gulinėjam, maudomės, skaitom. Vis siūlau traukti prie jūros, bet mano bendrakeleiviai netrykšta noru. Mama įnikus į mano knygą „Pavydas“, Martynas maudos, nardo kaip išprotėjęs. Apie 17 val važiuojam gilyn į Zona Hotelera. Punta Cancun – jos centras: krūva suvenyrų parduotuvių, prabangių restoranų, viešbučių naktinių barų… Mama apsiperka lauktuvių – tekilos, kavos, ir pan., mes dar tam turesim laiko. …užeinam pavalgyt, nes nuo sočiųjų pusryčių nieko burnoj neturėjom. Zona Hotelera – daug brangesnė teritorija. Lašiša – 10,5; įdaryta žuvis – 10; vištiena – 9 doleriai. Geriu alų – 2,5 dolerio mažas bokaliukas. Maža vaisių porcija – 6 doleriai, jokios nemokamos sriubos. Labai pasiilgstam savosios El Tapatio. Privalgę pareinam iki savo viešbučio peščiomis. Arba žemėlapis meluoja – kad amerikonai taxi naudotųsi, arba labai puikiai mums sekasi, nes pareinam 6 km per pusantros valandos. Pakeliui nusiperkam kavos iš italo. Apsidžiaugia sutikęs europiečius, skundžiasi kad Kankune vieni amerikonai. Kaina už du didelius puodelius – 94 pesai. Pakraupstu, bet mama tvirtina, kad mokėti buvo verta, nes kava nuostabi.

2008.03.16

Anksti ryte papusryčiaujam tais pačiais skurdžiais patiekalais, susipakuojam daiktus ir lydim mamą į autobusų stotį. Kaina autobusiuku iki stoties – 2 doleriai visiems. Niekaip neperprantu tų autobusiukų kainų – kiek nori, tiek paprašo. Tai 4, tai 2 dolerius už tą patį maršrutą. Iš autobusų stoties iki orouosto kelionė autobusu – 3,5 dolerio. Tikrai nedaug už pusę valandos komfortiško važiavimo. Taksistai plešia apie 40-50 dolerių. Atsisveikinam, liūdna kad tiek mažai kartu pabuvom. Mama išvyksta atgal į Čikagą – 5 val skrydžio. Mes pasiėmę kuprines išvykstam į Isla Mujeres. Tai nedidelė sala prie Kankuno, pusė valandos plaukimo laiveliu. Išvertus iš ispanų kalbos reiškia moterų sala. Nors ši sala garsėja kaip backpacker‘ių mėgstama vieta, kainos mano akimis žiūrint nelabai jiems priimtinos. Tikėjausi natūralaus grožio gamtos, panašios, kokią teko matyti Azijos salose, bet čia, pasirodo, sukomercinta, amerikonams pritaikyta vieta. Dar plaukiant laivu palydovai perša paslaugas – golfo automobilių nuoma (45 doleriai dienai). Dauguma žmonių atvažiuoja vienai dienai, pasilepina papludimy ir grįžta į Kankuną. O mes išsiruošę bent jau dviems dienom, nors viešbučio nesam užsisakę. Išlipus į krantą kepina nežmoniškai, sunku su kuprinėm. Ieškom viešbučio: siaubas kokios kainos: 165-200 dolerių. Po paklaudžiojimo randam už 72 dolerius su pusryčiais prie jūros, bet kambarys be langų. Viešbutis vadinasi Casa Maya. Tinka, nors pinigų vistiek labai gaila. Išsikraustom ir einam i paplūdimį: žmonių daug, bet vietos sočiai – nepalyginsi su Palangos paplūdimiu. Jau vakarop patraukiam pasivaikšiot po salos centrą – ieškom pigesnio viešbučio – randam neblogą knaipę už 40 dolerių, užsisakom rytojui. Kaip faina pakrante pasivaikšiot…Nusivarom nuo kojų ir einam ieškot maisto. Martynui vietinis maistas nepatinka, o aš nenoriu amerikoniškų sumuštinių. Randam kompromisą – Marčius picą, as – šefo salotas. Šalia gyva muzika, liuks.

2008.03.17

Atsibundu 8 val – tamsu kaip šiknoj, nes mūsų kambarys be langų. Išeinam ieškot pusryčių, kuriuos sudaro 2 riekelės pakepintos bulkos, gabalėlis džemo, sviesto, apelsinų sultys ir kava. Surandam kitą paplūdimį – Playa Norte. Čia daug švariau ir gražesnė pakrantė, vanduo žydras, šiltas, saulutė kepina. Okupuojam gultus, paskui kuriuos po pusvalandžio prisistato meksikonas ir prašo po 5 dolerius. Nemokam, tegul pasiima – mums ir ant smėliuko gerai. Grįžtam į savo Kasa Maya, susipakuojam ir persinešam daiktus į kitą – Vistalmar. Pats viešbutis prastesnis, bet kambarys – labai panašus (irgi be langų). Nieko, tinka – vistiek jis mums tik permiegot reikalingas, nes dieną turim ką veikti – einam salos tyrinėti. Kaina – 40 dolerių. Iki šiol tik centre tepabūvojom, o sala ilga – 8,5 km ilgio.

FOTO6

Pavadinimas Isla Mujeres (moterų sala) turi daug kilmės legendų, kurių tikroviškiausia man pasirodė ši: Majai plaukdavo į netoli Kankuno esančią Kozumelio salą pagerbti vaisingumo deivės, o šioje saloje sustodavo pailsėti, todėl ir prigijo toks pavadinimas. Mūsų tyrinėjimo pradinis tikslas – Tortugranja (Turtle Farm). T.y. saugoma dalis pakrantės, kur veisiasi vėžliai ir viduje esantys baseinai, pilni gražiųjų vėžlių. Po kokių 3 km kelio pėščiomis išdrįstu patranzuoti golfomobilį, kurių čia pilna zuja. Sustoja plikas amerikonas, kuris nuveža mus iki vėžlių, pakeliui pats pasiklausdamas žmonių kelio, o važiuojant vis teiraujais apie mus. Paleidžia prie vėžlių tik išgavęs pažadą, kad toliau važiuosim taxi. Įėjimas – 2 doleriai, Martynui – nemokamai. Dar doleris – maistas vėžliukams. Gražuoliai… …niekada iš taip arti nebuvau jų mačiusi.

FOTO7

Toliau patraukiam link Garrafon parko. Pakeliui radę padorų priėjimą prie jūros išsimaudome – atsigaivinam. Iki tikslo dar toli, reikia tranzuoti. Sustoja 40-50 metų porelė. Tradiciškai klausia iš kur mes, o moteriškė pasirodo iš Rusijos, vyriškis neprisipažįsta iš kur, bet įtariu kad amerikonas. Labai panašu į slaptą meilės romaną. Bet nerūpi mums jų tos meilės, mums svarbu, kad jau pasiekėm Garrafon parką. Užlipam į švyturį, vaizdas – milijono vertas. Apvaikštom buklete išreklamuotą majų kaimelį, iš kurio tik suvenyrų kioskeliai likę.. …pačiame salos smaigaly – majų piramidžių liekanos, aplink – bangos, ant kranto – palmės.

FOTO8

Smagu būtų grožėtis tuo vaizdeliu, bet mums jau reikia į centrą judėti kol nesutemo, taigi kulniuojam. Einam kitu keliu, toldėl pamatom tikrąjį salos gyvenimą: čia pasirodo visko yra – nuo prabangių vilų vienam krante iki skurdo salos vidury, čia ir mokykla, puikūs parkai, ežeras, pėščiųjų takas aplink jį. Nusikalam kaip šuniukai, likus 2-3 km iki centro susistabdom vienintelį pravažiuojantį golfo automobiliuką: šįkart pakeleiviams mes neįdomūs – ir ačiū Dievui, nes nėra jėgų liežuvio apverst. Prisimenam kokie mūsų pietūs buvo: 3 kolos buteliukai, 2 ledų porcijos ir riešutų pakelis. Jaučiamės nusipelnę skanios vakarienės. Nueinam į Lonely planet aprašytą La Lomitą, kur apetito nesugadina nei pora praropojusių tarakonų. Krevetės česnako ir sviesto padaže, višta su bulvytėmis fri, gėrimai ir arbatpinigiai – 17 dol.

2008.03.18

Vakar apėjom visą salą, nebėra kas veikti, o šiaip degintis tingisi, todėl šiandien išplaukiam iš Isla Mujeres. Pusryčiaujame europiečio kavinukėje – bibliotekoje – knygyne „Manana“. Maistas išties puikus. Didžiulė taurė vaisių, 2 milžiniški „Manana“ sumuštiniai, kava ir sultys – 11 dol. Atsisveikinam su viešbučiu “Vistalmar“ir į krantinę. Pavėluojam į 12 val laivą, sekantis – tik 13.15.

FOTO9

Ta valanda baisiai prailgsta – įtartinai daugiau belaukiančių žmonių nėra, o krantinės darbuotojai nekalba angliškai. Kelionė atgal į Kankuną baisi – bangos dar didesnės nei atplaukiant, bebaimis mano sūnus šito bangavimo išsigąsta. Pusvalandis kančios ir mes jau Kankune. Nusigaunam į autobusų stotį, sėdam į autobusą, vežantį į Tulumą. Mūsų maršrutas – nusigauti iki Tumumo, o vėliau – kas keleta dienų grįžinėti link Kankuno.

FOTO10

Už 130 km I klase sumoku 76, Martynui – perpus mažiau pesų.. Tulumo mieste vietinių atutobusų nėra, todėl taxi geras biznis. Nuo miestelio iki jūros – apie 5 km, taxi kainuoja 4-5 dolerius. Aš noriu viešbučio prie jūros. Išankstinės rezervacijos neturim, taksisto paklausinėjam pigesnių variantų : išsirenkam iš antro bandymo „Playa Condesa“. Čia pasirodo kabanų teritorija, normalių viešbučių nėra, arba labai brangūs, arba reikia grįžti į miestelį. Aprodo kabanas: 30 dolerių visai prasta, 50 – padoresnė. Susideru su diedu už 40.  Kiek nakvojom Azijos kabanose, tai ten daug pigesnės ir kurkas jaukesnės. Atnešus raktą boba (kitaip jos nepavadinsi pareiškia kad kainuo 50 ir nei dolerio pigiau. Jai matai narūpi ką tas diedas susitarė). Nors kauk iš piktumo, bet ką darysi – jau tamsu, daugiau nebeklaidžiojam, susimetam šmutkes ir įsikuriam.Antklodės nėra, rankšluosčių – irgi ne, tualetas – bendras lauke. Kabo tinklas nuo moskitų skylėtas – užsitraukiam, susiglaudžiam ir užmiegam.

2008.03.19

Ryte viskas arodo kitaip – atrodo patekau į rojų: aplinkui nei gyvos dvasios, tik palmių ošimas, juros bangavimas. Vėliau išsiaiškinam, kad viešbučių zona Tulume turi atlaikyti griežtus standartus – kuo įmanoma mažiau paveikti gamtos natūralumą. Čia atvyksta tik romantikai įsimylėjėliai, įvairūs keistuoliai, na ir tokie kaip mes su Martynu – netyčiukai pakeleiviai. Pats miestelis- kurortas nedidukas – 15 tūkstančių gyventojų, skirtas ramesnio poilsio išsiilgusiems turistams. Nuo mūsų kabanos iki Tulumo griuvėsių – apie 1 km kelio, todėl išsiruošiam pėščiomis. Man įėjimas – 48 pesai, Martynui nemokamai. Vaizdas kerintis, mums daug labiau sužavintis nei Chichen Itza. Griuvėsiai ant jūros krantos, iš trijų pusių apsupti akmens siena, o iš rytų pusės juos saugo Karibų jūra – 12 metrų žemiau buvusių majų rūmų. Vaikšiojimas po griuvėsius neprailgsta, nes daug žalumos, gyvūnų, o desertui – atrandam laiptelius žemyn prie jūros, kur jau turškiasi daugybė turistų, džiaugiasi didžiulėmis bangomis. Prisijungiam ir mes.

Prisiturškę išeinam į pagrindinį kelią, susistabdom „collectivo“ ir važiuojam į Xel-Ha parką. Tik nuvykus suprantam kad padarėm didelę klaidą – reikia čia būti anksti ryte, ir tai nesuspėsi pasimėgauti visais parko teikiamais malonumais. Hel-Ha reiškia“vandens gimimo vieta“. Tai didžiulis vandens parkas, kur susipina natūralūs paplūdimiai, vandens atrakcijos, natūralus grožis, restoranai, ir t.t. Bilietai abiems – 125 doelriai, įskaičiuotas maistas bet kuriame restorane, visos atrakcijos, išskyrus plaukiojimą su delfinais ir masažus. www.xel-ha.com. Pirmiausiai pasistiprinam, paskui tik speju sekti Martyną – tai jis su virve leidžiasi, tai šokinėja nuo tramplinų, tai į padangą įsėdęs…Aš irgi nenuobodžiauju – lepinuos vandens malonumais ir egzotiškais valgiais. …dar kartą pasigailėję kad taip vėlai čia atvykom grįžtam į Tulumo centrą: nusiperkam vaisių rytojui pusryčiams, batareikų fotikui, kuris streikuoja ir labai nervuoja. Pagaliau randam internetą ir parašom laišką tetukui ir kitiems. Man jau Tulumas mielas – turim žemėlapį, orientuojamės puikiai, patyrėm nuostabių įspūdžių. Grįžtam už 4 dolerius į savo viešbutį – kabaną ir ten praleidžiam paskutinę naktį.

2008.03.20

Iš pat ryto mes jau Tulumo stotyje, paliekam saugojimui savo kuprines ir patraukiam į „Hidden Worlds“. www.hiddenworlds.com tai unikali, vienintelė pasaulyje vieta, kur susipažinti su džiunglių pasauliu galima virš jų važiuojant dviračiu: virš džiunglių pakabinti lynai ir jais rieda dviratis, veždamas susižavėjusį keleivį. Keleta kartų man užstrigo tas dviratis, šaukiausi pagalbos, bet kadangi niekas neišgirdo, pati išsisūpavau. Pasirenkam ne per sunkų maršrutą – pusvalandis džiunglėse, valanda snorkelinimo – plaukiojimo ir vėl pusvalandis džiunglėse. Lynai įeina ir į urvą, kuris, anot gidės, yra 7 milijonų metų. Kažkada visas Jukatanas buvo po vandeniu, o jam iškilus virš vandens liko daug urvų – įdubų, pilnų vandes, vadinamų cenotes. Keista, bet tos cenotes yra privačios. Savininkai gauna dalį lankytojų suneštų pinigų. Visų jų vandenys susijungia kažkur po žeme. Būdamas puikiu naru galetum įlįsti vienoje Jukatano dalyje, o išlįsti – priešingoje – nereikėtų važiuoti taip dažnai autobusiais, kaip mes su Martynui darėme. Pabuvę parke apie 3 valandas ir susimokėję 125 dolerius grįžtam į Tulumo stotį, nusiperkam po hamburgerį ir sulipam į autobusą, vežantį į Playa del Carmen. Įtariam, kad nuo mūsų sumuštinių kvapas nekoks, bet tai mums mažai rūpi, mes pavargę, pilni įspūdžių ir kovojam su miegu, nes yra grėsmė pravažiuoti Playa ir ir grįžti į Kankuną. Geriau taip ir būtų įvykę, nes Playa del Carmen nuvilia juodai: visai viešbučiuose nėra laisvų vietų, mieste pilna jaunimėlio, daugiausia aišku amerikonų, nes jiems velykinės atostogos, tai jie čia sugužėjo pagerti ir pasilinksminti. Daugumoje JAV valsijų alkoholį parduoda tik sulaukus 21 metų, jaunimas, progai pasitaikius, atvyksta į Meksiką, nes čia svaigalai parduodami nuo 18. Po keletos valandų vaiešbučio paieškų stebūklingai surandam motelį- visai miesto gale. Sargas kreivai į mus žiūri. Kaina – 25 doleriai. Nudžiungu, bet laikinai, nes pasirodo kad tai kaina 4 valandoms (dabar jau man aišku koks čia renkasi kontingentas ir kodėl sargas taip įtariai į mūsų porą – mamą ir 8 metų sūnų spokso). Aiškinu, kad mums reikia kambario visai nakčiai, o jis nieko nesupranta. Laimei, ateina porelė, kalbanti angliškai, pavertėjauja ir mes gaunam kambarį už 70 dolerių. Neaišku ar mus apgavo, ar tokia tikrai turėjo būtį kaina, bet esam laimingi – turim stogą virš galvos. Nusiprausę išeinam pasižmonėti – kaip balti žmonės, be kuprinių į miestą, bet prieš išeinant turim pavargt ieškodami kaip užrakinti kambary, bet pasirodo jie rakinasi tik iš vidaus, o čia patekę žmonės veltui laiko negaišta.

Šios nakvynės paieškos mane išgąsdina, Martyną taip pat, nors vaikas vyriškai drąsiai laikėsi. Nusprendžiam neberizikuoti ir internetu užsirezervuoti nakvynę sekančiame mūsų kelionės taške – Puerto Morelos. Užsakau kambarį 4 naktims „Hotel Eden“, rezervacijos sitema rodo daugybe laisvų vietų, galiu rinktis net kambario numerį. Mažiausiai keista, ir kaip vėliau paaiškės, ne be reikalo. Atsispausdinu rezervacijos patvirtinimą ir ramūs grįžtam į savo motelį. Marčius puola prie teliko – o ten tiki 2 kanalai ir tie patys erotiniai …

2008.03.21

Išsikraustom iš motelio – su kuprinėmis nuvykstam į stotį, ten paliekam jas ir nusiperkam kelionę į Xcaret‘ą. Tai dar vienas floros – faunos parkas. www.xcaret.com . Šįkart neapsirinkam ir nuvykstam anksti iš ryto. Transportas nuo Playa del Carmen iki Xcaret‘o – 64 pesai man ir 32 pesai Martynui, nors atstumas – ne daugiau 10 km. Įėjimas abiems 130 dolerių. Perkam bilietą +, kur įskaičiuota daiktų saugykla, liemenės, snorkelinimo įranga, rankšluosčiai, pietūs ir 3 gėrimai. Parkas didžiulis, nors turim žemėlapį, bet labai sunkiai orientuojamės, klaidžiojam. Po valandėlės parkas jau aiškus kaip 3 kapeikos, tik atstumai labai dideli – norint patekti į tam tikrą vietą turi susiplanuot maršrutą kad negaištume papildomai laiko. Džiaugiamės gyvenimu: prisiplaukiojam su padangomis, vėpsom į delfinus, vėžlius, pelikanus, flamingus, papūgas, tigrą, beždžiones…Pasigrožim griuvėsių likučiais, majų kaimu, jų apeigomis, plaukiam upe mažyčiu laivu ir pasijuntam laukinės gamtos tyrinėtojais. Vakarėjant prasideda raitelių šou, serenados, o vakarą vainikuoja istorinis koncertas – vaidinimas, iliuostruojantis gyvenimą Meksikoje nuo pat majų laikų – jų žaidimai, kovos su ispanais iki dabartinių šokių ir dainų. Liekam sužavėti, neiaga nei vieno išleisto dolerio. Grįžę į Playa del Carmen sautobusų stotį persėdam į tarpmiestinį autobusą ir vykstam į Puerto Morelos. Stotelė mažytė, atokiau nuo miestelio. Pasigaunam taxi, už 2,5 dolerio nuveža iki Hotel Eden. Taksistas pasitaiko išprūsęs, pabuvojęs Europoje, puikiai kalbantis angliškai. Mirštam iš nuovargio, o viešbutyje laukia stagmena: mūsų rezervacijos jie negavę, administratorė visiškai nekalba angliškai. Laimė, gelbsti taksistas – pavertėjauja ir praneša, kad tuoj atvyks viešbučio menedžerė Jesica. Už 20 minučių tikrai atvažiuoja Jesica, kuri paaiškina kad viešbučio rezervacijos sistema sugedusi, todėl leido mums užsisakyti kambarį, kai jie tokio tipo laisvų neturi. Vienai nakčiai mus apnakvydins prastesniame kambaryje – be TV ir AC, bet nemokamai, sekančią naktį miegosim tokiame kaip ir užsakėme – su TV ir AC 55 dolerius, o dar dvi naktis praleisim jų geresniame viešbutyje – Hacienda Morelos už 55 dolerius, kai ten kainuoja 89 dolerius naktis, nes jis – ant pat jūros kranto. Čia mums atlygis už vargus Playa del Carmen.

2008.03.22

Nuo pat ryto lekiam į miestelį – priduosim rūbus plauti, pavalgysim skanius pusryčius, susigaudysim kur čia patekom. www.puertomorelos.com ne viską atskleidė. Nuo šiandien atsiduosim tikram poisiui – vartysimės papludimy, deginsimės maudysimės. Visai nespėjome įdegti. Visas miestelio veiksmas vyksta centrinėje aikštėje, kurioje, kaip ir kituose aplankytuose miesteliuose – tie patys atributai: bažnyčia, krepšinio aikštė, parduotuvėlės ir kavinukės. Įsikuriam papludimy – Martynas mirksta vandeny, bendrauja kažkiokia miksine ispanų – lietuvių – anglų kalba su vietiniais vaikais, o aš skaitau knygą ir negaliu atsidžiaugt ramybe – pagaliau niekur nevažiuojam, neinam, neieškom… Grįžtant į viešbutį aptinkam keturračius ir kelionės gidą, siūlantį jais važiuoti į džiungles. Susigundom. Po derybų kaina – 70 dolerių abiems.Paliekam 20 dolerių užstatą ir kikendami grįžtam į kambarį – nepavyks likusių dienų ramiai praleisti pleže. Persikraustom į geresnį kambarį – su teliku ir AC. Marčius džiūgauja – pagaliau multikus galės žiūrėt atsigulęs. Vakare patraukiam į centrinę aikštę- čia gana apšviesta ir daug žmonių. Daug – santykinai, nes kitose miestelio vietose visiškai tuščia, tamsu ir baugoka. Bet mums laaabai patinka šitas miestas – jau mes jame savi. Už 22 dolerius pavalgom vakarienę, susikraunam pusryčiams. Užsisakau alaus ir mąstau – kada gi čia tekilos paragavus. Nėra kompanijos – nėra kaip gerti. Ir šiaip mes gana tarptautiniai turistai – renkamės daugiau mažiau žinomą maistą. Aš pasiryžus eksperimentams, bet mano sūnus – pažįstamo maisto mėgėjas, jam buritos, fajitos – ne prie dūšios. Miestelyje vandens problema – daugėja turistų, o geriamo vandens mažėja. Matom mitingą „prieš mažėjantį vandens kiekį“, tik nesupratom kokį sprendimą jie siūlo – gal vyti turistus lauk? Beveik prie visų kriauklių viešose vietose kabo užrašas „save me“.

2008.03.23

Velykos. Jokių kiaušinių nesimato. Meksikiečiai jų nedažo, neridena. Pasirodo, vakar buvo kryžiaus nešimo ceremonija aikštėje, kurią mes praleidome. Velykų proga nėra vandens viešbutyje. Skubam prie savo užsakytų keturračių (ATV). Prisijungiam prie 12 kanadiečių kompanijos ir judam džiunglių link. Važiuojam po 2 ant keturračio, aš vairuoju, martynas – įsikibęs į nugarą vadovauja.15 km – asfaltuotu keliu, paskui žvyras, duobės, dulkės, dar vėliau – džiunglės. Žvyruotu keliu pradedam lenktynes, kurios man nelabai patinka, o tuolabiau nesiseka – bijau apsiversti. Perduodu vairą Martynui – jam puikiai sekasi, o aš galiu atsikvėpt ir pasigrožėti gamta.Sustojam prie mažytės cenotes – išsimaudom, atsigaivinam, apžiūrim augaliją: bananai, ananasai, gėlės.Antroji cenotė daug didesnė, pakabintas lynas per visą jos ilgį, skirtas šokimui į vandenį, virvės – grįžimui atgal. Martynas pirmasis iš grupės išbando šiuos malonumus.Man pirmas šuolis nepavyksta – per anksti atleidžiu rankas ir tėškiuos nugara į vandenį. Skauda… o dar kanadiečiai tūkstantį kartų klausia: „Are You ok? Are You ok?“ Įdomu ką darytų jei pasakyčiau neok? Bet nuveju tas piktas mintis ir vėl bandau šokti – sekantys šuoliai kaip iš pypkės, įspūdžiai nepakartojami. Martynas su lynu leidžiasi, nuo olos šokinės – kaip gyvas sidabras laksto – nebespeju sužiūrėti.Priguža kitų turistų, apkartina mūsų palaimą – nusidriekia eilė prie lyno, geriau patraukiam grožėtis laukiniu pasauliu. Pasirodo kol mes šokinėjo, kanadiečiai paaugliai išvažiavo pasitrankyt po džiungles. Viena mergaitė nukrito nuo ATV, apsibraižė šonus. Ir vėl nesibaigiantys klausimai: Are You ok???.Pajudam atgal į miestą, Martynas visą kelią vairuoja, puikiai lenktyniauja. Matom gyvatę, besirangančią ant kelio, vos nepervažiuojam. Lenktynės laimėtos – atvykstam į finišą antri po vadovo. Laukia pietus (įskaičiuoti į kainą). Valgom fajitas – su jautiena ir su vištiena. Išsižergę grįžtam į savo Hotel Eden. Menedžerė perveža mus į kitą savo viešbutį hacienda Morelos. Važiuojant truputį paplepam: ji vadovauja uošvio verslui, atvyksta čia pusei metų – per turizmo sezoną, kitą laiką gyvena netoli Mexico miesto. Augina pusantrų metų dvynukus. Labai maloni moteris. Apžiūrim kambarį: iš kambario pro kitas duris išėjimas į baseiną, laipteliais nusileidus – į jūrą. Nuostabus gyvenimas. Per vakarienę pirmą kart geriu tekilą, ir tai ne gryną, o kokteilį sunrise. Nelabai skanu, sekantį renkuosi jau žinomą pina colada – va šitas liuks. Gal tų kokteilių paveikta sugalvoju dar vieną atrakciją išbandyti – pajodinėti arkliais po Meksikos pakrantę. Užsisakom rytojaus dienai. Kaina – 122 doleriai. Vėliau – tradiciškas pasivaikščiojimas – pasisėdėjimas centrinėje aikštėje, Martynas kaip visada susiranda chebros, šiandien žaidžia futbolą. Keli žingsniai ir mes jau namie – savo puikiajame Hacienda Morelos.

2008.03.24

Skubam i Rancho Loma Bonita. www.rancholomabonita.com Taxi pirmyn – atgal – 10 dolerių, nors visai netoli – apie 10 km.Gražu. Rančoje – 105 žirgai, hektarai plotų, kaubojai, prižiūrintys arklius. Gali susapnuot kad patekai į kokį meksikiečių serijalą, kuriuos jie čia labai žiūri. Susirenka grupė – apie 30 jojikų, kurių dauguma – pradžiamoksliai.Trumpas isntruktažas, tuomet – kiekvienas gauname po arklį ir kokių derybų dėl pakeitimo. Martynas gauna Zorro, aš – Blackey. Arkliai ramūs – praktiškai nieko neveiki, atsipalaidavęs balne sėdi ir viskas. Visi einam žingine vorele iki jūros. Nuobodoka. Keleta kartu parisčiavau kai kaubojai nematė – širdis atsigavo. Pasiekiam jūrą grupelėmis išsimaudom ant arklių ir t.p. žingine pareinam į rančą. Truputį nusiviliu – tikėjausi daugiau įspūdžių – pašuoliavimo džiunglių takais ir tikrų maudyniųū ant žirgų. Pabaigai – lengvi pietūs: ryžiai su aliejumi virtais pyragėliais, įdarytais sūriu – skanu. Į arbatpinigių rinkimą išdidžiai nereaguojam – ir taip brangiai sumokėjom. Grįžtam į savo puikųjį viešbutį, išsitiesus prie baseino ant gulto pajuntu kaip fiziškai pavargau – dar reikia 2 savaičių atostogų pailsėti ir kaip reikiant išsimiegoti. Pavakariams – kapučino kava mūsų pamėgtoje kavinukėje, Martynui – šokoladiniai ledai. Kai visada vakare Martynui – sportas aikštėje. Šįvakar – krepšinis.

2008.03.25

Paskutinė diena Puerto Morelos. Deginamės, nes grįšim visiškai balti.Lygiai 12 val išsiregistruojam iš savo nuostabiojo viešbučio, bet daiktus pasiliekam ir toliau kaitinamės papludimy. Vakarop išvažiuojam autobusu į Kankuną, kur rytoj – į orouostą ir namo.

Gal ir tiesą sako, kad nebūna blogo oro… Pasitinka pažįstamas rusiškas šaltukas, verčiantis išsitraukti visus turimus šiltesnius rūbus, bet širdyje šilta. Kai žinai, kad vėl ryžaisi ant pečių užsimesti kuprinę, į saugią kišenę įgrūsti pasą su trijų šalių (Rusijos, Baltarusijos, Indonezijos) vizomis, paimti į rankas foto kamerą ir keliauti ten, kur, be abejo, praturtėsi, apima tokia palaima. Tas pasaulio pažinimas – tikras turtas. Vertybė. Ir kaip myliu už tai gyvenimą. Einu link Kremliaus ir šypsausi… Gal ir atrodau keistokai toje pilkoje, paniurusioje minioje, vis dėbčiojančia į ryškią mūsų ketveriukę, bet jeigu man gera…
Maskvoje pirmiausia, kaip jau esam įpratę, iš metro stoties „Belorusskaya“, esančios šalia geležinkelio stoties, savo didžiąsias kuprines nugabename į „Paveletskaya“, čia nusiperkam traukinio („električka“) bilietus iki Domodedovo oro uosto (stotis „Domodedovskaya“) ir patraukiam į centrą (stotis „Teatralnaya“ arba „Ploshchad Revolyutsii“). Tradiciškai nusipaveiksluojam prie Kremliaus, pasivaikštom po senąjį Arbatą, užsukam į kavinę, sudorojam po porciją rusiškų barščių, pasigrožim gatvėse pardavinėjamomis margaspalvėmis „matrioškomis“ ir vakare JAE avialinijų lėktuvas su mumis keturiais jame „atsiplėšia“ nuo Rusijos žemės. Priešaky – Malaizijos sostinė Kuala Lumpuras.

KAINOS MASKVOJE (tuo metu 10 RUB = 1 LTL):
1 pravažiavimas metro. 15 RUB/žm.
Traukinys iš „Paveletski vokzal“ į Domodedovo oro uostą. 120 RUB/žm.
Bagažo saugojimas „Paveletskaya“. 120 RUB/vnt.
Pietūs Arbate (kavinėje „Mu-Mu“). 400 RUB/2 žm.
Alus metro stotyje „Belorusskaya“ (kavinėje „Kukushka“). 50 RUB/but.

2006 m. balandžio 17-18 d.
MALAIZIJA. KUALA LUMPURAS

Kažkada mačiau filmą (angl. Entrapment). Siužetas – eilinis. Įsilaužimas į mokėjimo sistemas, pinigų grobimas, šaudymas, gaudymas ir, aišku, gėrio triumfas… Beveik nieko ypatingo. Tik tai, kad filmuota buvo Malaizijos sostinės Kuala Lumpuro bokštuose dvyniuose. Vaizdas „įsirėžė“. Ir štai aš čia! Prabangūs prekybos ir verslo centrai, pasaulyje garsių vardų viešbučiai, švara tviskančios reprezentacinės gatvės, išpuoselėti parkai, automobilių spūstys gatvėse, riečiantys nosį kvapai kinų kvartale, šiukšlių krūvos ir tarakonai atokesniuose skersgatviuose, nuotėkų kanalai ir žiurkės – tai Kuala Lumpuras. Kontrastų miestas. Čia ir garsieji Petronas towers – visos Malaizijos simbolis. 452 metrų aukščio bokštai, pastatyti 1998 metais pagal ambicingą nacionalinės Malaizijos naftos kompanijos Petronas užsakymu sukurtą argentiniečio architekto Cesar Pelli projektą. Kiekviename bokšte 88 aukštai ir dar bokšto smilė (smaigalys) virš jų. Bokštus jungia tiltas – detalė, kurią buvo itin sudėtinga pastatyti dėl bokštų svyravimo. Ir nors pradžioje toks bokštus jungiantis tiltas projekte nebuvo numatytas, vėliau tai tapo itin svarbia detale, dabar jungiančia bokštų fojė, iš kur lengvai patenkama į posėdžių sales, darbuotojų valgyklas ir Surau (maldos kambarį). Teigiama, kad bokštų formos simbolizuoja harmoniją, stabilumą ir racionalumą – svarbiausius Islamo principus. Iš viršaus kiekvienas bokštas atrodo kaip du persidengiantys kvadratai, sudarantys aštuoniakampes žvaigždes, kurių kampai dar sujungti pusrutuliais. Tokie ornamentai randami šalies architektūriniuose paminkluose ir dekoratyviniuose Islamo menuose. Įdomu tai, kad bokštus dvynius statė skirtingi rangovai, kurie konkuruodami tarpusavyje atliko savo užduotis ypatingai gerai. Vaizdas iš tiesų pribloškiantis. Ypač naktį, kuomet bokštai sušvinta milijonais žiburių.

Nuo 8:30 ryto turistai liftu (nemokamai) keliami į Petronas bokštų viršuje esančią apžvalgos aikštelę. Per dieną tokių laimingųjų gali būti ne daugiau kaip 800. Tokia tvarka. Akivaizdu, mes pavėlavom. Leidžiamės žemyn – į bokšto žemutiniame aukšte esantį metro sustojimą. Metro, dar vadinamo Monolit Train, žemėlapis itin neinformatyvus, o žmonės, įlipantys ir išlipantys iš metro ypatingai agresyvūs – jokių mandagumo normų. Važiuojam į Merdeka skverą.
Kolonijiniais Kuala Lumpuro laikais tai buvo ypatingos reikšmės aikštė. Sakoma, kad 1957 m. čia buvo paskelbta Malaizijos nepriklausomybė. Dešinėje skvero pusėje – sostinės aukštuomenės socialinis centras Royal Selanger Club; kairėje – tipinis kolonijinis Viktorijos ir maurų architektūros statinys Sultan Abdul Samat, kuriame anuomet buvo įsikūręs britų administracijos sekretoriatas, dabar gi – Malaizijos Aukščiausiasis Teismas. Priešais skverą – Kuala Lumpuro memorialinė biblioteka.

Prisėdame gėlėmis apaugusiose pavėsinėje. Virš skvero ima telktis sunkūs lietaus debesys. Dar minutė ir pradeda lyti, dar kita ir „pila kaip iš kibiro“.
Jau pusantros valandos lindime Šv. Marijos bažnyčioje (angl. St Mary’s Church), esančioje šalia skvero. 1895 m. restauruotoje bažnytėlėje labiausia patinka tai, kad virš altoriaus nėra milžiniško kryžiaus su nukryžiuotu Jėzumi ir šiurpą keliančiomis kraujuojančiomis jo žaizdomis. Prieš akis mažas, bet matomas, kryžius, o virš jo didelis vitražas, kuriame – ramybe spinduliuojantis Jėzus, vienoje rankoje laikantis duoną, kitoje – taurę vyno. Vis dar lyja (lietuje pranyko ir horizonte stūksoję dangoraižiai). Griausti ir žaibuoja. Kartkartėm, nutilus griaustiniui, girdisi giesmė, sklindanti iš šalia esančios musulmonų mečetės… Kontrastai. Bažnyčios prižiūrėtojas sako, kad dar lis gerą valandą.
Ir lyja. Galų gale jau vakarėjant išlendam iš po stogo. Balos džiūsta greitai. Einam į niekad nemiegantį kinų kvartalą. Sako, kad būtent toje vietoje, kur dabar įsikūręs kinų kvartalas, 1820 metais apsigyvenę amatininkai ir pirkliai pradėjo Kuala Lumpuro istoriją. Centrinė kinų kvartalo gatvė – Petaling gatvė. Vieta žioplinėjantiems, perkantiems, besiderantiems ir, be abejo, alkaniems……….
Grįžtame į viešbutį visiškai sutemus. Bandau kompanionus įkalbėti dar kartą nupėdint iki Petronas bokštų. Bergždžiai. Kuprinėse – Dubajaus oro uoste už 36 USD nupirkti 3 litrai Red Label ir 1 litras Captain Morgan. Susigrūdam į viešbučio kambarėlį.

Rytoj į Bali.

KAINOS (tuo metu 1,3 Malaizijos ringitas MYR = 1 LTL):
Taksi iš oro uosto (Airport taxi service) į viešbutį Seasons View Hotel. 67 MYR
Nakvynė Seasons View Hotel (Golden Triangle) su pusr. www.seasonsview.com. 100 MYR/kamb.
Metro iš Petronas bokštų sustojimo į sustojimą šalia Merdeka skvero. ~1,5 MYR/žm.
Pietūs kinų kvartale. 20 MYR/2 žm.
Vakarienė Big Dragon Restaurant (Golden Triangle). 120 MYR/4 žm.
Alus gatvėje. 12-17 MYR/but.
Cigaretės Marlboro LIGHTS (20 mg dervų, 1,3 mg nikotino). 7 MYR
Pėdų masažas. 25 MYR
Internetas Seasons View Hotel. 8 MYR/val.
Taksi iš Seasons View Hotel į stotį KL Sentral (~10 min.). 10 MYR
Autobusas SkyBus iš KL Sentral į oro uostą (~1 val.) www.skybus.com.my. 9 MYR/žm.
Skrydis Kuala Lumpuras – Bali (~3 val.) www.airasia.com (bilietai pirkti Internetu). 180 LT/žm.

2006 m. balandžio 19-20 d.
INDONEZIJA. BALI

Na, pagaliau Indonezija! Pagaliau Bali! Taip dažnai mūsuose „linksniuojamas“ pavadinimas. Tad apie tai, kas yra Bali, kokie ten gyvena žmonės, kokios gėlės ten auga, kokios upės teka ir apskritai apie tai, kodėl atsiranda trauka, netrukus. O prieš tai – keletas trumpų faktų apie šalį.

FAKTAI APIE ŠALĮ:
Šalies pavadinimas reiškia „salos prie Indijos“ (iš graikų kalbos: indus = Indija, nesos = salos).
Indonezija – didžiausias pasaulyje salų archipelagas. Daugiau kaip 18 tūkst. salų išsidėsčiusios tarp Azijos žemyno ir Australijos, tarp Ramiojo ir Indijos vandenyno.
Sostinė – Džakarta (9,5 mln. gyventojų; visoje šalyje – per 215 mln.).
Valstybinė kalba – Bahasa Indonesia, turinti beveik 600 dialektų.
Pagrindinės religijos: musulmonų (87 proc.), protestantų (7 proc.), katalikų (3 proc.), induistų (2 proc.), budistų (1 proc.).
Klimatas tropinis. Vidutinė temperatūra +21 – +33 C. Vidutinis metinis kritulių kiekis apie 700 mm. Turistinis sezonas prasideda birželį ir tęsiasi iki vėlyvo rudens.
Valiutos vnt. – Indonezijos rupija (IDR). Kursas: 1 LTL = 3200 IDR; 1 EUR = ~11000 IDR.
Lietuviams reikalinga viza. Indonezijos ambasadoje Danijoje viza gaminama 2-3 savaites. Išduodama daugiausia 4 savaitėm.
Kuomet kalbama apie pavojus, dažniausia paminimas didelis oro užterštumas vasarą, ne visada stabili politinė situacija, brangus ir laikui imlus keliavimas iš vienos salos į kitą, ne visada malonus vietinių „draugiškumas“.

Atskrendame į pagrindinį Bali miestą – sostinę Denpasar. Tiesa, Kuala Lumpuro oro uoste (išskrendant) tai buvo tikras šou, mat AirAsia lėktuvo bilietuose nebuvo nurodytos vietos. Tai maniau, kad vietiniai išlauš oro uosto duris besiverždami laukan ar išsisuks kojas pakniopstom lėkdami į lėktuvą….. Na, bet ne apie tai.
Čia – Denpasaras. Po ilgų derybų su oro uoste išsirikiavusiais taksi vairuotojais, galų gale atvažiuojam į Legianą, į mūsų iš anksto pasirinktą Sri Ratu viešbutį. Viešbutis skendi gėlėse. Į krūmų lapus šiurena lietus, bet mergina, aprodanti kambarius, sako, kad lietingas sezonas jau pasibaigęs ir daugiau lyti neturėtų. Įsikuriam. Knieti kuo greičiau pamatyti jūrą. …bent ją išgirsti.

Legiane jūra banguota, kaip ir visoje pietvakarinėje Bali pakrantėje. Todėl čia daug banglentes „pasibalnojusių“ atvykėlių, nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro bandančių „užlipt“ ant bangos keteros.
Didžioji dalis Bali gyventojų (95 proc.) išpažįsta induizmą (Hindu). Prie daugelio viešbučių, kavinių ir parduotuvių įėjimų sudėti maži indeliai su aukomis jų dievams. Dažną pastatą juosianti tvora išpuošta gėlių girliandomis. Tvyro smilkalų ir orchidėjų kvapas.
Einam keisti pinigų. Esam nemažai skaitę apie keitėjų fokusus, kuriuos paprastai „pro akis praleidžia“ nieko apie tai nežinantys turistai. Na iš tiesų, suskaičiuoti tūkstantines kupiūras ne taip paprasta, kai gauni milijonus… Trys nuliai, keturi nuliai, penki nuliai. Painiava! Patarčiau nekeisti pinigų keityklose, įkurdintose giliausiuose parduotuvėlių kampuose. Nors tokiose keityklose keitimo kursas geresnis, keitėjo sugebėjimai taip pat įspūdingi. Būtinai apgaus.
Bet mums įdomu. Keturiese užeinam į vieną tokią keityklą. Pamosikuojam 100 EUR kupiūra. Kursas 11 000 IDR/EUR. Turėtume gauti 1 mln. 100 tūkst. IDR. Juodbruvas vyriškis atseikėja pinigus smulkiomis kupiūromis ir sudėliojęs juos į krūveles, pastumia mūsų link. Imame viską į krūvą ir skaičiuojame. Trūksta. 100 tūkst. Keitėjas klausiamai žiūri – nejaugi? Ima iš mūsų pinigus ir perskaičiuoja. Stebime jį akylai. Jo veide nuostaba – tikrai trūksta. Grąžina mums ką perskaičiavęs ir dar prideda 100 tūkst. Šypsosi. Mes vėl skaičiuojame. Ankstesnėje krūvelėje, kur turėjo būti 1 mln., dabar trūksta 200 tūkst. Kaip, kuriuo momentu jis spėjo iš krūvos išimti keletą kupiūrų, ne mums suprasti. Mes gi ne DiArchi……….. Pinigus išsikeičiam KODAK laboratorijoje esančioje keitykloje. KODAK esančiose keityklose keitimo kursas mažesnis, bet dažniausiai paskaičiuojama teisingai.
Susėdę i taksi, nuvažiuojam į Kutą. Tiems, kas nori apsipirkti, rekomenduojama pradėti būtent nuo Kutos. Čia gausu ne tik gatvėse įsikūrusių prekeivių palapinių, bet ir didesnių, vardinius daiktus parduodančių parduotuvėlių.
Pasipuošiam Bali marškinėliais (1,5 EUR/vnt.). Einam gatve, o mums šaukia pavymui: „Sunglasses, my friend. Special price for you. Watches. Sarong for you, lady“. Klausia, ar esam susituokę. Taip. Ar tai medaus mėnuo? Na, tiek to, sumeluojam. Taip. „Oh, special honey moon price for you“. „Special morning price“. „Special afternoon price“. Ir taip visada.
Nesirenkam privačių vairuotojų paslaugų, kurios, manau, yra šiek tiek pigesnės. Susitariam su taksi vairuotoju ir važiuojam į UluWatu. UluWatu – mažas kaimelis vakarinėje Bali pakrantėje, lankomas patyrusių banglentininkų, žinančių, kad bangos čia pačios geriausios visoje Bali, ir turistų, norinčių pamatyti vieną iš šešių kryptinių (angl. directional) Indonezijos šventyklų – Pura UluWatu. Šventyklos Indonezijoje skirstomos į tris kategorijas – jūros (angl. sea), kryptinės (angl. directional) ir svarbios (angl. importont). Nepaprastai atrodo ne tiek Pura UluWatu, kiek vieta, kur ji pastatyta, ir, be abejo, beždžionės, laisvai besikarstančios po šventyklos bokštus, sienas, medžius, vis besitaikančios nugvelbti neapdairių turistų akinius, pakabukus ar rankose nešamas foto kameras. XI amžiuje ant 70 metrų aukščio uolos, išsikišusios į jūrą virš riaumojančių vandenyno bangų, pastatyta šventykla skirta jūros dvasioms ir yra viena seniausių Bali šventyklų.

Vakarieniauti nutariam mažame žvejų kaimelyje Jimbaran, esančiame pietinėje Bali pusėje, garsėjančiame nuostabiais saulėlydžiais ir pajūrio restoranais, gaminančiais nepakartojamus jūros gėrybių patiekalus. Kiek pasidairę, pasirenkam „Melbourne cafe“. Atsiskaitom ir atsisveikinam su taksi vairuotoju. Daugiau jo paslaugų neprireiks, mat kavinė siūlo savo klientams „pargabenimo namo“ paslaugą (mokama 50×50). Iš akvariumo išsirenkam žuvis (paprastai kaina skaičiuojama už kg) ir įsitaisome pajūryje, veidu į besileidžiančią saulę. Kartojam „ne ir ne“ vis prie mūsų staliuko besibūriuojantiems prekeiviams. Vaizdas čia, kur mes sėdime, tikrai kerintis, nors kita Jimbarano paplūdimio pusė (arčiau oro uosto) ne tokia viliojanti – užgriozdinta valtelėmis, žvejybai skirtais rakandais, „nusėta“ pūvančios žuvies liekanom.
Jau išeinant mūsų padavėjas paklausia, iš kur esame. Tai įprastas klausimas. „Iš Europos“ – tai įprastas  mūsų atsakymas. Po to seka neįprastas ir mums visiškai netikėtas padavėjo teiginys: „Manau, kad žinau iš kur jūs – iš Lietuvos“. Ką gi, pasirodo, nesam jau tokie maži ir niekam žinomi. Linkėjimai į Klaipėdą – Arminui, Daivai ir Bronytei!!!

…pirmosios dienos Indonezijoj baigiasi. Rytoj iš Bali trauksim toliau. O Bali… …apytamsio smėlio paplūdimiai, vulkanai, atogrąžų miškai, krateriniai ežerai, gilūs vaizdingi tarpekliai, laiptuotos ryžių terasos, įstabios šventyklos, dievams aukojami žiedlapiai ir nenusakomas ramybės dvelkimas… Kai mus supančiame, beprotiškais tempais besivystančiame pasaulyje vis mažiau vietos lieka ir pievom, ir medžiam, ir ežeram, čia, Bali, tikrai yra kuo gėrėtis.
Mes dar grįšim.

KAINOS (tuo metu ~11 000 IDR = 1 EUR):
Taksi iš oro uosto į Sri Ratu Hotel (Legiane). 60 000 IDR (nusiderėjom nuo 90 000).
Nakvynė Sri Ratu Hotel su pusr. 200 000 IDR/kamb. (fixed price).
Alus „Bintang“ kavinėse. nuo 15 000 iki 20 000 IDR/did.but.
Vanduo „Aqua“. …nuo 3 000 iki 8 000 IDR/litr.
Saulės gultas Legian paplūdimyje. 10 000 IDR (nusiderėjom nuo 15 000).
Taksi iš Legiano į Kutą. 10 000 IDR.
Taksi Kuta-UluWatu-Jimbaran. 160 000 IDR.
Įėjimas į Pura UluWatu teritoriją. 3 000 IDR/žm.
Vakarienė Jimbarane („Melbourne cafe“ – rek.). 87 000 IDR/2 žm.
Kainų pvz. „Melbourne cafe“: krevetės – 60 000 IDR/kg, karališka žuvis king fish – 30 000, lobster – 110 000 ir t.t.
Internetas Legiane. nuo 8 000 iki 16 000 IDR/val.
Losjonas NIVEA nuo saulės (25 faktorių). nuo 70 000 IDR/150 ml.
Losjonas AUTAN nuo uodų (rek.). nuo 15 000 IDR/125 ml.

…PRAVARTU ŽINOTI ATVYKUS Į BALI:
Diena trunka apie 12 valandų. Saulė teka apie 6:20 ryte, leidžiasi apie 18:30.
Įsivežti į šalį leidžiama ne daugiau kaip 1 litrą alkoholio, 200 vnt. cigarečių, 50 vnt. cigarų ar 1000 g tabako.
80 proc. kavinių atskirai skaičiuoja mokesčius (prideda ~10-15 proc.).
Bali keityklos nekeičia senų pinigų. Nenoriai (mažesniu kursu) keičiami ir 2001 m. leidimo USD.
Mokėjimo kortelėmis galima atsiskaityti daugelyje geresnių Bali parduotuvių ir restoranų. ATM yra.
Derėtis galima ir būtina. Paprastai norimą daiktą galima įsigyti perpus ar net triskart pigiau. Ne sezono metu, jei kainos nėra fiksuotos, derybos nesudėtingos ir viešbučiuose/resort’uose.
Srovės jūroje stiprios. Reikia būti atsargiem maudantis.

2006 m. balandžio 21 d.
INDONEZIJA. LOMBOK

Jau vakar išsiaiškinom, kad bilietų skristi į Flores šią dieną nėra. Dar kartą iš Sri Ratu registratūros paskambinam į oro uostą. Tikrai nėra. Ką tuomet darome dabar? Vykstam keletui dienų į Lombok. Į Flores skrisime vėliau. Didžiąsias kuprines paliekame Sri Ratu, KODAK’e išsikeičiam dalį turimų pinigų ir išvažiuojam iš Legiano. Važiuodami į PadangBai dar užsukam į Denpasaro oro uostą ir nusiperkam lėktuvo bilietus į Flores vėlesniam laikui. Iš PadangBai, esančio rytinėje Bali pusėje (54 km nuo Denpasaro), tarp Lombok ir Bali (70 km) plaukioja keltas. Gaila, kad kažkada tarp PadangBai ir Gili Meno salos kursavęs pramoginis laivas (Bounty kruizas) nebeplaukioja. Po Bali sprogdinimų turistų sumažėjo tiek, jog firma, eksploatavusi triaukštį laivą, bankrutavo. Na, o skrydis lėktuvu (iš Denpasaro į Mataramą Lomboke) nenumatytas mūsų biudžete.
Apie vidurdienį keltu išplaukiam iš PadangBai. Iki Lombok uosto Lembar – beveik 4 su puse valandos plaukimo. Didžioji dauguma Lombok gyventojų yra „sasak“. Atrodo, niekas tiksliai nežino, iš kur kilę šie žmonės. Kai kurie mano, kad jų šaknys Indijoje, mat dauguma yra tamsaus gymio ir tamsių garbanotų plaukų. Islamą išpažįstantys „sasak“ yra ganėtinai konservatyvūs ir uždari. Tačiau vietovėse, kur lankosi turistai, vietiniai atviresni ir draugiškesni.
Kol keltas prisišvartuoja Lembar uoste, kol iš jo išvažiuoja sunkiosios mašinos ir daugybė motociklų, kol išlipa šurmuliuojanti minia, lauke visiškai sutemsta. Mes turbūt vieninteliai baltaodžiai tame būryje, tad ilgai laukti nereikia ir išgirstam: „Transport, my friend.“; „Where are you from?“; „Where do you go?“.
Po šiokių tokių derybų susėdame į bebaigiantį „sugriūti“ automobilį. Dardame. Už automobilio lango – kaimai, keliu einantys žmonės, kažkokios vykstančios apeigos, aukojimai… Iki Senggigi, kuriame teketinam pernakvoti, apie 40 km. Nakvynei pasirenkam Dharmarie Beach & Resort. Sutariam dėl rytojaus kelionės į Gili Trawangan. …iš bariuko pasiimam alaus. Klikt klikt. Atsidarom. …ir klestelim į lauke sustatytus krėslus. Dangus žvaigždėtas žvaigždėtas… Įžiūrim preciziškai nupjautą žolytę ir mėnulio nubalintus palmių kamienus. Girdim kaip priekyje į krantą vis atsimuša jūra. Tylim… Kol galų gale nuovargis, o gal alus, nugena mus į lovas. Nelengva buvo diena.

KAINOS (tuo metu ~10 650 IDR = 1 EUR):
Taksi iš Legiano į PadangBai. 160 000 IDR.
Kelto bilietas. 20 000 IDR/žm.
Auto iš Lembar į Senggigi (~ 1 val.). 80 000 IDR/auto (iš pradžių prašė 50 000 IDR/žm.).
Vakarienė Senggigi (Happy cafe – rek.). 114 000 IDR/2 žm.
Nakvynė Dharmarie Beach & Resort. 200 000 IDR/kotedžas (nusiderėjom nuo 250 000).
Transfer’as į Gili Trawangan. 50 000 IDR/žm.

2006 m. balandžio 22 d.
INDONEZIJA. GILI TRAWANGAN

Dharmarie Beach & Resort gauname kelionės į Gili Trawangan bilietus, susėdam į privažiavusį mikroautobusiuką ir išvažiuojam į Bangsal prieplauką. Užsnūstu. Akis pramerkiu tik sustojus netoli Bangsal prieplaukos esančioje aikštelėje. Iki prieplaukos reikia eiti pėsčiomis. Arba važiuoti mažu arkliu įkinkytu vežimu. Einam. Mus iškart apspinta juodbruvi vyrukai, ne tik įkyriai siūlantys pirkti pakabukus, perlų vėrinius ar sarongus, bet ir reikalaujantys parodyti bilietus.  Klegesys nenusakomas. Bandau nekreipti dėmesio. Jie eina šalia, vis kišdami man po nosim savo prekes, vis klausdami, iš kur mes esam, ir kokie mūsų vardai. Dievaž, mielai trinktelėčiau vienam kitam… Taip lydimi būrio vaikėzų, užsukam į kažkokioje lūšnoje įsikūrusį informacijos centrą. Vaikinai nueina išsiaiškinti, kada mes galime išplaukti, o aš stoviu prieangyje, apsupta tų pačių palydovų, nužiūrinėjančių mane nuo galvos ligi kojų. Galų gale vienas įsidrąsina ir paklausia: „Are you angry?“. Mano atsakymas vienareikšmis. Tada jie pradeda dainuoti.
Nusišypsau. Nusišypso ir jie. Kai kurie, pamatę kitus turistus, palieka mus ramybėje. Girdžiu balsus už sienos. Mūsų vaikinams primygtinai siūloma nusipirkti atgalinius bilietus iš Gili į Bangsal. Kodėl turėtume? Neperkame.
Ateinam į prieplauką. Kažkas vėl siūlo įsigyti atgalinius bilietus. Vėl atsisakome. Dėmesys kiek atslūgsta. Bet vienas kitas vis dar bando mus įtikinti, kad neturėdami atgalinių bilietų vargu bau grįšime iš salų. Nusprendžiam daugiau tuo klausimu su niekuo nediskutuoti. Kažkas vis dar stovi už nugaros, vis dar siūlo kažką pirkti… Neatsargus žingsnis atgal ir kažkam nestipriai užminu ant kojos. Atsisuku. Skausmo perkreiptas berniūkščio veidas ir graudus inkštimas: „my leeeg…“. Esu tikra, tuoj prašys pinigų. Taip ir yra. …verksmingu balsu reikalaujama dešimties eurų už numintą koją. Susizgrimbu pasakyti, kad „tik mergaitės taip verkia“. Klausiu: „Are you a girl?“. Tą frazę išgirsta „sužeistojo“ draugai. Klega, juokiasi… Pusė minutės – ir niekam nieko neskauda, ir niekam jokių eurų nereikia… Toliau laukiam, kada galėsime išplaukti. Visuomeninės valtys (taip vadinamieji „public boat“) plaukia į Gili salas viena po kitos. Mums neleidžiama į jas lipti, liepiama laukti. Kiek ilgai? Gal valandą, gal dvi… Supratę, kad taip gali ir vakaras ateiti, nelaukdami niekieno leidimo pirmieji sulipame į išplaukti besiruošiančią valtį. Krante esantys vietiniai šaukia, kad tai ne mūsų valtis, bet mes žinome, kad turime tinkamus bilietus, kad tai yra „public boat“ ir plaukia ten, kur mums reikia. Pagaliau į valtį sukrovus statybines medžiagas, sunešus didžiausias dėžes maisto produktų, suvertus gėlo vandens bakus, pajudam Gili Trawangan link.

„Gili“ reiškia „maža sala“. Šalia Gili Trawangan yra dar dvi salos: Gili Air ir Gili Meno. Išlipam ant juodo Gili-T smėlio. Nors paplūdimyje yra betoninis tiltas, valtys prie jo neplaukia. Dairomės. Parduotuvėlės, salos kavinukės, viešbutukai. Viena pagrindinė gatvelė ir čia pat prie jos suverstos šiukšlės. Sako, salos gyventojams šiukšlės netrukdo, tad neskuba jų rinkti. Mus vėl apsupa vietiniai prekeiviai. Savo paslaugas siūlo poniais įkinkytų vežimų (vienintelės transporto priemonės saloje) vairuotojai. Įtariai dėbčioja prieplaukoj rūkantys senoliai. …na, jei dar pasakyčiau, kad aplink kojas makaluojas vištos ir keistai atrodančios beuodegės katės, būtų pilnas komplektas…..
Susiropščiam į vežimą ir važiuojam ieškoti vietos nakvynei. Apsistojam Blue Beach Cottages. Ne ten, kur planavom. Bet kad nėra iš ko rinktis. Nueinam į paplūdimį. Pasivaikštom. Bevakarieniaudami pagalvojam, kad reikėtų rytoj išplaukti į Gili Meno. Matysim.

3 val. nakties pažadina gaidžių giedojimas. Užsidedu pagalvę ant galvos ir šiaip taip užsnūstu. Netrukus vėl pabundu. Iš musulmonų mečetės sklinda… Na, giesme to tikrai nepavadinsi. Skardus, graudžiai dainingas balsas, kviečiantis musulmonus melstis. Mečetė netoli mūsų kotedžų. Dabar 5 val. ryto. Gal vistik plaukiam į Gili Meno – mažiausią iš trijų Gili salų?

KAINOS (~10 650 IDR = 1 EUR):
Nakvynė Blue Beach Cottages. 130 000 IDR/kotedžas (nusiderėjom nuo 150 000).
Nakvynė Dream Village (rek.). …nuo 350 000 IDR/kotedž.
Nakvynė Beach House Resort (rek.). …nuo 200 000 IDR/kotedž.
Vakarienė Beach House Restaurant. 82 000 IDR/2 žm.
T-shirts. …nuo 20 000 IDR.

…PRAVARTU ŽINOTI ATVYKUS Į LOMBOK IR GILI:
Daugelyje Islamą išpažįstančių šalių tikima, kad kairioji žmogaus ranka yra „nešvari“, todėl daikto padavimas kairiąja ranka laikomas įžeidimu. Kaip ir rodymas į daiktą koja.
„Savęs parodymas“ taip pat turi reikšmę. Kreivai žiūrima į moteris, viešumoje dėvinčias nugarą apnuoginančias bliuzeles, trumpus šortus ar stipriai prigludusius rūbus.
Dažnai pasitaiko, kad turistų turimas kuprines ar lagaminus stveria nešti paslaugūs jaunuoliai, vadinantys save valtininkų padėjėjais ar pan. Tokie geradariai vėliau už pagalbą paprašo deramai atsilyginti.
Jeigu nenorite nieko pirkti iš vietinių prekeivių, patartina nerodyti susidomėjimo siūlomomis prekėmis ir nieko nežadėti (ir nesakyti „maybe later“, – niekas nenori būti „išdūrinėjamas“).
Nardant ar plaukiojant su maske reikia saugotis jūros ežių ir medūzų (pastarosios sunkiai pastebimos).

Kol kas tiek pasakojimo. Be abejo sukelsiu ir likusią dalį… Šitas pasakojimas buvo “prarastas”… Suradau!!! …tad smaginuosi vėl prisimindama akimirkas…

Šį pasakojimą norėjau pradėti rašyti dar prieš išvykstant į tą tolimą šalį. Tada, kai vienos komercinės Lietuvos televizijos laidoje buvo parodyta pranašystė – būk tai 2005-ųjų metųvasario 14-18 dienomis Azijoje – Pietų Kinijos jūroje (tarp Kinijos, Taivano ir Filipinų) įvyks didžiulė katastrofa – greičiausiai žemės drebėjimas vandenyne ir jo sukeltas cunamis, nusinešiantis per 2 mln. gyvybių. Kaip tik paliesiantis mūsų atostogoms pasirinktą šalį – Filipinus!
Pasakysiu atvirai – sunerimom… Juolab, kad jau buvome „sudėlioję“ keliavimo po Filipinus maršrutą. Pasai buvo išsiųsti vizoms. Apgalvota, kokiomis draudimo rūšimis drausimės, kokius daiktus į kuprines krausimės ir pan. Nutarėme susitikti ir protingai viską aptarti. Susitikome. Šešiese. Tiek mūsų buvo šįkart – pasiryžusių nusibelsti į regioną, kurio kaimynystėje ką tik buvo praūžęs cunamis. Ir protinga diskusija baigėsi lemtingu – „tai planų nekeičiam – vasario 19 d. išvykstam“. Taigi…

Vilnius–Maskva-Dubajus–Manila–Dubajus–Maskva-Vilnius
2005 m. vasario 19 d. – kovo 13 d.

(žemėlapis iš Interneto)

…šis pasakojimas apie ta, kaip mes – Loreta, Paulius, Gintarė, Jordan’as, Liudas ir aš – Dushke, vėlgi atlikę didelį pasirengiamąjį darbą (trukusį keletą mėnesių), nusigavom į Filipinus ir kaip ten „buchavojom“.

Kodėl į Filipinus?
Istorija paprasta. Vienas iš mūsų – Paulius, pasižymintis dideliu žingeidumu ir apsiskaitymu, kažkada užsukęs į Žvėryne (Vilniuje) įsikūrusią žemėlapių parduotuvytę, įsigijo Lonely Planet kelionių gidą apie Filipinus. Mat buvo skaitęs, kad toje šalyje gausu nuostabių salų, žydru vandeniu ir balto smėlio paplūdimiais apjuostų. Įsigijo, paskaitinėjo ir numetė savo automobilyje ant galinės sėdynės… Bet nepamiršo. Ir kuomet žiemai prasidėjus mintys vėl ėmė mus „tempti“ į šiltus kraštus, jo pasiūlymas vykti į Filipinus buvo (nors ir ne iškart) priimtas. Tuomet prasidėjo Interneto browse’inimas, informacijos kaupimas iš visų įmanomų šaltinių ir, aišku, mūsų keturių (o vėliau – šešių) susitikimai, pasitarimai, „darbų“ pasiskirstymai ir nuolatinės diskusijos elektroniniu paštu. Nenorėčiau, o ir nuobodoka būtų daug rašyti apie tai, todėl tik trumpai pasakysiu, kokie pagrindiniai sprendimai buvo priimti.
Taigi, be nuolatinio maršruto po pačius Filipinus „dėliojimo“, nutarėme į tą šalį vykti per Maskvą – traukiniu į Maskvą. O iš Maskvos lėktuvu į Filipinų sostinę Manilą. Per Dubajų (skrendant į priekį Dubajuje laukiant 4 val., atgal – 4 su puse val.). Pasirinkome Emirates oro linijas http://www.emirates.com. Iš esmės dėl itin priimtinos Emirates bilietų kainos (anot Pauliaus, „no-one can beat Emyrates in price“) ir nuogirdų, kad tai labai geros avialinijos.
Pasidomėjome vizų darymo „vingrybėmis“. Darant Filipinų vizas savarankiškai, reikėtų į Švedijoje esančią Filipinų ambasadą siųsti pasus, galiojančius dar mažiausiai 6 mėn. po nuvykimo i Filipinus, po vieną spalvotą nuotrauką 4,5×3,5 cm, užpildytas „Application Form“ http://www.philembassy.se/consulr/forms/vstemvis.rtf, skrydžio patvirtinimo arba bilietų (į ir iš Filipinų) kopijas, viešbučio rezervacijos patvirtinimą. Nusprendėme susirasti agentūrą, kuri sutiktų už mus tai padaryti. Padėka AviaEkspresui. Baltarusijos tranzitinėmis ir Rusijos dukartinėmis vizomis irgi AviaEkspresas pasirūpino.
Diskutuojant dėl draudimo (draudiko ir draudimo rūšių) kiekvienas pasilikome sau teisę rinktis. Aš asmeniškai pasirinkau medicininių išlaidų draudimą (tikrai reikalingas) ir nelaimingų atsitikimų draudimą „If draudimo“ kompanijoje. Neįvykusios kelionės draudimo nesirinkau dėl, nuskambės kvailai, bet… …dėl itin didelio troškimo, kad ta kelionė įvyktų!
Paskaičiavome išlaidas (vienam žmogui): oro bilietai (pirmyn-atgal) – 1880 LTL, traukinio kupė bilietai (pirmyn-atgal) – 315 LTL, vizos (Baltarusijos tranzitinė, Rusijos dukartinė ir Filipinų) – apie 550 LT. Draudimas – nuo 60 LTL.
Jokių viešbučių neapmokėjome. Apskritai, atsižvelgdami į Lonely Planet forumo rekomendacijas (tipo rami vieta, tvarkingas viešbutis, netoli oro uostas, gausybė kavinukių aplink) Internetu rezervavomės kambarius tik Maniloje.
Malate Pensionne http://www.mpensionne.com.ph. Vienai nakvynei.
Na, dar „brūkštelėjom“ paskutinius maršruto štrichus Filipinų žemėlapyje ir kelionei pasiruošta.

Tad tokie esminiai sprendimai…
Tiesa, kaip jau rašiau pradžioje, truputį „pasiparinome“ dėl Rogovo pranašystės. Mat jo numatyta „milžiniškos katastrofos“ vieta buvo tarp Honkongo ir Taivano, apie 500-800 km nuo Kinijos kranto Pietų Kinijos jūroje, pusiaukelėje link Filipinų. Nors, pasak Liudo, „Rogovas neatrodo visiškas diletantas“, bet kad jis (Filipinų atveju) apskaičiavo ir datą, ir vietą, ir kas atsitiks, ir kokie padariniai bus, – pakvipo tuo, kad TV reitingus paauginti norėjo. Tad pasvarstėme ir „nuleidome“ visą tą reikalą juokais, anot Pauliaus, „jei žūtumėm, tai bent su gera kompanija Anapilyje su Kalnapilio alumi būtų linksma!“.
Na, pakaks apie tuos planavimo darbelius.
Dar trumpai noriu perpasakoti tai, ką aš pati prieš važiuodama į kelionę buvau skaičiusi apie Filipinus (kam tai neįdomu, praleiskite šią dalį).

ŠIEK TIEK FAKTŲ APIE ŠALĮ

Filipinų Respublika – salų valstybė, išsidėsčiusi 7107 salų archipelage (salyne) vakarinėje Ramiojo vandenyno dalyje, apie 100 kilometrų į pietryčius nuo žemyninės Azijos. Tai šalis, neturinti žemės sienų, tačiau kranto linija siekia 36 tūkst. 289 km. Filipinuose dabar gyvena beveik 88 mln. gyventojų (vidutiniškai per dieną gimsta apie 5 tūkst. mažylių. Prognozuojama, kad iki 2015 m. gyventojų skaičius perkops 111 mln.).
Šalies vėliavoje, kurią pirmą kartą sukūrė Filipinų generolas, politikas ir nepriklausomybės vedlys Emilio Aguinaldo (1869-1964), atvaizduota auksinė aštuonių spindulių saulė ir trys žvaigždės baltame lygiakraščiame trikampyje; likusi vėliavos dalis padalinta pusiau – viršutinioji mėlyna ir apatinė raudona.
Baltas trikampis reiškia lygybę ir brolybę, mėlyna spalva simbolizuoja taiką, tiesą ir teisingumą, raudona – patriotizmą ir drąsą. Trys žvaigždės reiškia tris geografines salų grupes, kurių didžiausia ir svarbiausia yra Luzon (104 tūkst. 688 kvadratiniai km.), kitos dvi –Visayas ir Mindanao (pastarojoje paplitęs islamas). Aštuoni saulės spinduliai reiškia aštuonias provincijas: Manila, Cavite, Bulacan, Pampanga, Nueva Ecija, Bataan, Laguna ir Batangas.
Filipinų nepriklausomybės deklaracijoje teigiama, kad šios spalvos buvo inspiruotos JAV vėliavos spalvų, reiškiant padėką JAV už pagalbą išsivaduojant iš Ispanijos kolonizacijos. Dėl mėlynos spalvos dar ir dabar pasigirsta nesutarimų. Vieni mano, kad vėliavoje turėtų būti dangaus žydrumo mėlyna, kiti gi teigia, kad mėlyna spalva turėtų būti tamsi. Iš tikrųjų pradiniame vėliavos variante mėlyna spalva buvo žydra, tokia pati kaip Kubos, kuri buvo Filipinų sąjungininkė kovojant su ispanais, vėliavoje. Oficialiuose revoliucijos dokumentuose teigiama, kad originali mėlyna buvo „azul oscura“ spalvos, kas reiškia „miglota mėlyna“ – tamsesnė už žydrą, bet šviesesnė už tamsią mėlyną spalvą. Tad siekiant išvengti ginčų, Kongreso priimtame ir Prezidento pasirašytame Respublikos dokumente yra įteisinta karališkoji mėlyna spalva.

Apie šalies istoriją irgi nemažai rašytinių šaltinių atradau (ir netgi juos paskaitinėjau!), bet kad šalies istorija ilga ir sudėtinga… O šis mano pasakojimas juk ne istorinis. Tad pateiksiu tik keletą istorinių faktų tiems, kam tai įdomu: Pirmieji gyventojai (kaip manoma, negritai) atsikraustė į salas sausuma prieš 30 tūkst. metų – vėlyvuoju ledynų laikotarpiu.
Pirmieji rašytiniai europiečių pastebėjimai apie Filipinus buvo padaryti 1521 m. kovo 16 d., kuomet Ferdinand Magellan (1480-1521) – žymiausias to meto naujų jūrinių kelių tyrinėtojas bei atradėjas, plaukė aplink pasaulį ir išsilaipino Cebu (Filipinuose). Po mėnesio F.Magellan buvo nužudytas vietinio (genties) vado Lapu Lapu1.
XIV a. Filipinų salos tapo Ispanijos kolonija. Ispanai turėjo tris tikslus siekdami kolonizuoti Filipinus: turėti erdvę prekybai, patogiai vystyti ryšius su Japonija bei Kinija ir atversti filipiniečius į krikščionybę. Kolonija nebuvo pelninga, tad galima teigti, kad tik trečiasis tikslas buvo pasiektas ir tai ne pilnai, mat tam itin priešinosi pietuose gyvenantys musulmonai.
IX a. pabaigoje Jungtinės Valstijos pradėjo domėtis kita pagrindine Ispanijos kolonija – Kuba ir ėmė sąmoningai formuoti viešąją nuomonę apie Ispanijos valdymo žiaurumą. Tad kuomet JAV 1898 m. balandžio 25 d. paskelbė karą Ispanijai ir gegužės 1 d. sunaikino Maniloje dislokuotą ispanų laivyną, garsėjusį laivais su mediniais korpusais, filipiniečiai JAV laikė išvaduotojais. 1898 rugpjūtį buvo pasirašytas slaptas susitarimas su JAV armijos vadu dėl Manilos užgrobimo: buvo sutarta, kad JAV karinė pajėgos neleis Filipinų sukilėliams užimti miesto, bet susilaikys nuo bombardavimo, o ispanai, savo ruožtu, suvaidins stiprų pasipriešinimą ir, 1519 m. rugsėjo 2 d. Magelano vadovaujama flotilija, kurią sudarė 5 laivai („San Antonijus“, „Trinidadas“, „Konsepsijon“, „Viktorija“ ir „Santjagas“) iš Ispanijos išplaukė ieškoti vakarinio kelio į Indiją. 1520 m. spalio 25 – lapkričio 28 d. d. flotilija rado ir perplaukė Magelano sąsiauriu iš Atlanto į Ramųjį vandenyną. 1521 m. balandžio 27 d. nuo čiabuvių rankos Magelanas žuvo Maktano saloje Filipinuose. 1521 m. gruodžio mėn. atplaukus į Molukų salas iš visos flotilijos liko tik 2 laivai: „Trinidadas“ ir „Viktorija“. 1521 m. gruodžio 18 d. „Trinidadas“ pasuko atgal, norėdamas pasiekti ispanų valdas Panamoje. Nuo to laiko apie jį nėra jokių žinių. „Viktorija“ per trejus metus apiplaukusi pasaulį 1522 m. rugsėjo 8 d. grįžo į Ispaniją.
1899 m. sausį prezidentas McKinley paskyrė 5 žmones pirmaisiais įgaliotiniais Filipinuose (Pirmoji Filipinų Komisija). Jie turėjo ištirti padėtį salyne ir pateikti ataskaitą su rekomendacijomis. Ataskaitoje buvo nurodytas Filipinų siekis tapti nepriklausoma valstybe, tačiau buvo pažymėta, kad šalis dar tam nepasiruošusi. Tad JAV prezidentas ir jo įgaliotiniai deklaravo savo kolonijinę misiją Filipinuose kaip globą – Filipinų ruošimą nepriklausomybei. Buvo surašytas vystymo planas su antrašte „Filipinai filipiniečiams“ – kas reiškė, kad imantis bet kokių darbų, turi būti atsakyta į klausimą, ar tai padės Filipinų žmonėms? Tai lietė ir švietimą, ir ekonominį salyno vystymą, ir pan., ir leido žmonėms tikėti, kad jie greitu laiku gaus nepriklausomybę.
Karų suskaldyti, kenčiantys nevaldomą infliaciją, dažnai ir badą, filipiniečiai 1946 m. liepos 4 d. atgavo nepriklausomybę.

Tai va tokia šalies istorija labai trumpai. Yra daug internetinių puslapių, kuriuose galite rasti begalę įdomių istorinių faktų. Be to, kelionių gide, kurį mes nusipirkome Filipinuose (Jens Peters’o Philippines Travel Guide), išleistame 2005 metais, irgi nemažai apie tai parašyta (žiūr. www.travelphil.com).

Aplamai šiame gide daug itin naudingos informacijos. Ne tik apie istoriją, bet ir apie augmeniją, gyvūniją (su paveikslėliais), netgi – apie žemės drebėjimus, miestus, kaimus, gyventojus, jų papročius, kalbos niuansus ir t.t., ir pan. Čia aprašyti siūlomi keliavimo maršrutai. Patariama, kiek laiko reikėtų skirti kelionei. Tarp puslapių įsegti nuolaidų kuponai (voucher’iai). Žodžiu, įdomu. Ir be to, knygoje pateikiamos kainos beveik visos atitinka Filipinų nūdieną, nors kainų augimo tendencija šalyje akivaizdi.

Taigi… Tiek įžangai. O toliau, brangūs „lalaki“ ir „babae“ (vyrai ir moterys), jūsų dėmesiui – lietuviška patirtis Filipinuose (esamuoju laiku), „sudėliota“ remiantis kol kas „šviežiais“ įspūdžiais, mintyse dar gyvais vaizdiniais ir sąžiningai kas vakarą rašytu kelionės dienoraščiu.

———————-

Vasario mėn. 19 d. (šeštadienis)

Pabundu ryte. Galvoje – sumaištis… Nuo kelioninės kuprinės, užgrūstos spintoje, nenuvalytos pernykštės kelionės į Tailandą dulkės. Ką jau bekalbėti apie kelioninius rakandus, išsimėčiusius po visą butą. Ir nors daiktų, kuriuos reikia sukrauti į kuprinę, sąrašas po ranka, apima panika, kad galiu ir nespėti „susisukti“. Juolab, kad dar turiu nemažai reikalų: reikia aplankyti vieną kitą žmogų, reikia nusitrenkti į vieną kitą parduotuvę, reikia įsigyti vieną kitą daiktą kelionei.
Mano vyras nepanikuoja – traukinys 17:46 – spėsime. Ramiai valo dulkes nuo kuprinių ir pakuojasi savo turistinę mantą – pora šortų, pora maikių, pora trumpikių, sandalai, sportbačiai, „prožektorius“, snorkel’inimo įranga, būtiniausi vaistai, keletas vyriškos higienos reikmenų, rankšluostis ir tiek. Apytuštė kuprinė. Visa kita – purškalus ir smilkalus nuo uodų, kremą nuo saulės, tepaliuką nuo smėlio muselių (angl. „Sand flies“; filip. „Nik-niks“) įkandimų ar papildomų drapanėlių galėsime įsigyti Filipinuose. Taigi, ir aš nurimstu, susikaupiu, pakuojuos…
Spėjame. Traukinių stotyje mūsų jau laukia kuprinėmis apsistatę kompanionai. Kiekvienas turime po dvi – po didelę ir po mažą kuprinę, tad, norim to ar nenorim, bet esame pastebimi. Dažnas praeivis šyptelti – musėt galvoja, kad mes Sibiran traukiam – taip apsikiūtoję ir apsikupriniavę… Ne. Mes tik labai trumpam užsuksim į Maskvą – vieną didžiausių, brangiausių ir pilną kontrastų pasaulio didmiesčių.

Sulipame į traukinį. Pamojuojame snieguotai žiemai ir išdundam.

Vasario mėn. 20 d. (sekmadienis)
Maskva, JAE

Po nakties traukinyje ir sėkmingai „praeitų“ muitinės procedūrų ryte Maskvos geležinkelio stotyje mus pasitinka pažįstama mergina Julia ir, aišku, rusiška žiema – sniego daugiau ir šaltukas gnaibosi. Bet esame pasiryžę nusigauti iki Rusijos simbolio – Kremliaus. Kaipgi kitaip? Būti Maskvoj ir to nepamatyti?! Palikę didžiąsias kuprines geležinkelių stoties saugykloje (240 RUB), iki Raudonosios aikštės važiuojame metro (vienas pravažiavimas kainuoja 15 RUB, t.y. ~ 1,5 LTL/žm.). Pasivaikštome po Raudonąją aikštę, nupėdinam į Arbat’ą. Gerai, kad kartu su mumis Julia, netenka žioplinėti ir maklinėti po gatves ar metro. Visus atstumus įveikiame labai greitai. Iš tikrųjų, bent jau man, nesinorėtų klaidžioti po Maskvą – juolab, kad iki lėktuvo tik keletas valandėlių. O pati Maskva…
Žinot, Maskva man visada buvo kažkas… …kažkas TOKIO… Nepaisant sniego purslais apdrabstytų didingų pastatų, spalvingais bokšteliais mirgančių ir aukso kupolais žaižaruojančių cerkvių ar prabanga tviskančių prekybos centrų, kažkas joje yra atstumiančio. Kažkas bauginančio… Keisčiausia, kad būdama visai svetima tam miestui, noriu susilieti su juo. Nenoriu išsiskirti iš minios, nenoriu, kad į mane – KITOKIĄ piktai dėbčiotų praeiviai, nenoriu, kad vietinis maskvėnas, prilaikydamas svirduliuojantį sugėrovą, šnabždėtų jam į ausį: „smatri, daju ch… atsas… – litovcy idut“… Ir nors ir galėtume atrasti keletą bendrų ideologinių štampų, bet tie štampai jau gerokai pablukę…
Apie 15 val. „električka“ (100 RUB/žm.) nusigauname į Maskvos Domodedovo oro uostą ir ne už ilgo užimame savo vietas Jungtinių Arabų Emyratų avialinijų lėktuve (Airbus). Priešais kiekvieną – ekranas, galime pasirinkti ir stebėti vaizdus, kuriuos „perduoda“ lėktuvo priekyje ir apačioje įmontuotos kameros. Matome kaip atsiplėšiame nuo žemės. Visa Maskva po kojomis. 5 valandos ore ir leisimės Dubajuje (JAE), o po to, po dar 8 val. skrydžio išsilaipinsime Maniloje – Filipinų sostinėje. Tada jau galėsime sakyti, kad tikrosios atostogos prasidėjo!

Vasario mėn. 21 d. (pirmadienis)
Manila

Lėktuvas leidžias. Jokių nesklandumų. Jokių oro duobių. Skanus maistas. Stiuardų šypsenos. Peržiūrėti naujausi Holivudo filmai. Peržaisti kompiuteriniai žaidimai. Pagarba JAE oro linijoms!
Manilos laiku dabar 15:20 (šešiomis valandomis daugiau nei Lietuvoj). Norisi kuo greičiau nusimesti žieminius apdarus. Atsiimam savo bagažą, oro uoste išsikeičiam šiek tiek USD (Eurai jiems – svetimi pinigai). Kursas šiuo metu – 1USD~54PHP (Filipinų pesai); 1LTL~21PHP. Išgriūnam laukan. Nulieja šiluma. +28°C. Karšta ir dulkėta.
Dėl geografinės padėties Filipinų klimatas šiltas ir drėgnas visus metus. Skiriamas lietingasis ir sausasis sezonas. Didžiausios musoninių vėjų atgenamos liūtys tikėtinos liepos–spalio mėn. Tuo tarpu žiemą – gruodžio-vasario mėnesiais vyrauja vėsesni ir sausesni orai.
Dairomės vairuotojo, kuris turėtų mūsų laukti ir nuvežti į Malate Pensionne. Kažkas šypsosi minioje, rankose kortelė su užrašu, kurio turinyje išskaitome Liudo vardą (tiesa, tikrąjį). Tačiau iškart važiuoti negalime – laukiam, kol iš Malate atvažiuos kita transporto priemonė, į kurią tilpsime visi 6 (nors ir buvome rašę e-laiške, kad mūsų – visas būrys, ir kad reikalingas didesnis automobilis). Po 15 minučių atvažiuoja mikroautobusiukas. Važiuojam, dairomės. Kultūrinis šokas didžiulis. Nors tikrai nieko iš Manilos nesitikėjau, bet kad tas pirmasis įspūdis taip mane paveiks, jog nenorėsiu daugiau į šį miestą grįžti, nemaniau. Anot Pauliaus, „visas miestas kažkoks papilkėjęs – pelėsiais ir kerpėm apaugęs, anot Baranausko“. Nekeista. Po tokia smogo skraiste neįmanoma nepapilkėti.
Taigi. Manila – Filipinų sostinė ir uostas su 1,6 mln. gyventojų. Tai Pusmėnulio formos didmiestis, kur vakarinę ribą formuoja Manilos paplūdimys ir vaizdingas Roxas bulvaras, rytinę ribą „nubrėžia“ Epifanio de los Santos greitkelis, o Pasig upė, savo ruožtu, dalija miestą į šiaurinę ir pietinę dalis. Žinau (prieš kelionę skaičiau), kad Maniloje yra nuostabus senamiestis – Intramuros, kur išlikę gynybinių XVI a. sienų griuvėsiai ir kiti architektūriniai paminklai, kad čia yra naktiniais klubais garsėjantis Roxas bulvaras, kad daug turistų sutraukia Taft aveniu, gausus prekybos centrų, tačiau matydama tas dulkėmis nugultas gatves, apstatytas įvairiaformiais pastatais, tuos kitokius žmones, gyvenančius tą kitokį savo gyvenimą, jaučiuosi taip, lyg žiūrėčiau filmą, kurio heroje vargu bau norėčiau būti. Nenoriu šiame mieste užsibūti. Kaip ir Jordan’as, noriu kuo greičiau pamatyti palinkusias palmes, noriu įsibristi į vandenį ir leistis šiltų bangelių glamonėjama, noriu jausti saulę… …tą mūsų visų saulę, nenugalima savo šviesos ir šilumos jėga priverčiančią visus žiedus prasiverti, visą gamtą – alsuoti… Ech, aš tiesiog noriu žinoti, kad radau tai, ko ieškojau atostogoms.
Įsikuriame Malate Pensionne. Viskas paprasta. Vietinėje lauko kavinėje ragaujame filipinietišką alų – „San Migel“ ir stebime tarp kiemo fontano akmenų šmirinėjančias žiurkes. Pavakarieniauti išeiname į miestą. Užsukam į „Ping Yang and Dimsum Restaurant“ ir užimame apvalų stalą, kurio viduryje puode burbuliuoja aštrokas sultinys. Aplink sėdintys žmonės patys tame puode verdasi maistą. Mums gi sutinka pagelbėti restorano padavėjas. Užsisakome patiekalą „Ping Yang Special Pot“, skirtą 4 žmonėms (750 PHP), į kurio sudėtį įeina (nurašau iš meniu): 1) lobster, 2) crab, 3) isaw, 4) been curd, 5) fat beef, 6) sotanghon, 7) hadish corn, squid, 9) nylon shell, 10) liver, 11) fishball special, 12) baguio pechay, 13) beet ball, 14) libro libro. Nežinau visų šių pavadinimų reikšmių, bet ragauju viską, kas apverdama sultinyje ir dedama į mano lėkštę. Skrandžiui naujovė. Priimtina.
20:00 sėdim netoli nuo Malate esančiame parkelyje. Kažkas prigulęs ir apsikloję popieriais miega, kažkas rymo pakrūmėj, kažkas rausiasi po šiukšlių dėžę, kažkas mums įkyriai siūlo įsigyti „original Rolex watch“, kažkas nedrąsiai tiesia ranką ir prašo išmaldos… Didmiesčio varguomenės demaršas, o aplink įsikūrusiuose baruose – siautulys. …spindesys ir skurdas…

Iš oro uosto iki Malate Pensionne. Malate mikroautobusiuku (taksi būtų kainavę dvigubai pigiau). 500 PHP (6 žmonėm) ~ 23,8 LTL.
1 nakv. Malate (dvivietis kambarys). 1100 PHP (2 žm.) ~ 52,5 LTL.
Malate Internetas. 90 PHP (1 val.) ~ 4,3 LTL.

Vasario mėn. 22 d. (antradienis)
Manila, Puerto Princesa

Keliamės anksti – 7 val. Net mano vyras, kuris paprastai mėgsta rytais ilgiau pamiegoti, iš lovos išsiverčia kuo ankščiausiai. Sakosi, negalįs daugiau miegoti, nes „kai kvėpuoja, jaučia, kaip dulkės sėda ant plaučių“. Tad turime išsiaiškinti, kada ir kokių avialinijų lėktuvai skrenda į Palawan’ą, ir ar mes turime šansų iš Manilos ištrūkti šiandien (mat nesame bilietų užsirezervavę iš anksto). Reception’e mums pagelbsti, sužinome, kad yra 6 lėktuvo bilietai skristi į Palawan’ą „Air Philippines“ avialinijomis. Turime kuo greičiau važiuoti į Domestic Terminal.
Bėgame žadinti kompanionų.
9:00 beprotišku greičiu, klausant Jordan’o raginimų: „good driver, hurry up, hurry up, please“ lekiame į oro uostą. Eismas Maniloje – tikrų tikriausias chaosas. Per taksi, lengvųjų automobilių, autobusų ir „džipni“2 (angl. jeepney) spūstis nelengva brautis. Bet spėjame. Ir po įprastos patikros Domestic oro uoste (moterys ir vyrai tikrinami atskirai), jau sėdime mažučiame (60-ies vietų) lėktuve. Skrendame į Palawan’ą, į miestą – Puerto Princesa.
Palawan’ą pasirinkome dėl keleto priežasčių. Visų pirma, tai mažiau išvystytas salynas turizmo prasme, žavintis išlikusių filipinietiškų kaimų vaizdais, ilgą laiką neliestais gamtovaizdžiais ir tuščiais balto smėlio paplūdimiais.
Komercinė atmosfera Palawan’e dar tik formuojasi. Ir ne taip, kaip Mindanao, čia vargu bau pajusi atsidūręs karo zonoje. Sakoma, kad kol kas Palawan’as – viena saugiausių vietų. Ir paradoksalu, bet mažiausia orientuotų į turistus. Tad natūralios gamtos prasme – tai tikrų tikriausias perliukas su grožiu ir gyvybe pulsuojančiomis salomis. Puerto Princesa – miestas, kuriame gyvena apie 70 tūkst. gyventojų (apylinkėse – dar per 70 tūkst.). Tai – Palawan’o sostinė. Miestas įkurtas 1970 metais ir laikomas vienu švariausių ir žaliausių miestų Filipinuose, per 35 metus sugebėjusių tapti judriu miestietišku Palawan’o centru, kuriame yra oro uostas, elektrinė, universitetai, mokyklos, bankai, telekomunikacijų bendrovės… Na, žodžiu Palawan’o mąstais – tikras didmiestis!
Taigi. Užtrukę nepilnas dvi valandas ore, ten pat sukirtę po McDonald’o mėsainį, jau esame Puerto Princesa. Atsiimam bagažą ir nusisamdom tris trirates motorines transporto priemones (angl. „tricycle“). Važiuojame į Tratoria Inn. Liudas sakosi skaitęs, kad tai ramus, tvarkingas viešbutukas. Rekomendacijoms pritariame, bet viešbutukas ne centre, o mums nesinori kiekvieną kartą samdyti tricycle, kad nusigautume iki miestelio centro. Taigi, tricycles vairuotojai mus nuveža į Admiral Hotel, esantį beveik pačioje Puerta Princesa miestelio širdyje. Viešbutis tuščias – be mūsų daugiau nei vieno turisto. Tad mums tinka. Nusiderame kainą. Numetam kuprines kambariuose, užsisakom alaus ir aptariame, kokie tolimesni mūsų veiksmai, ką turime padaryti, kokius reikalingus daiktus įsigyti… Mat šis miestelis – didžiausias iš tų, kuriuos ketiname aplankyti Palawan’e. Tad turim apsirūpinti pakankamu pesų kiekiu (nes vargu bau ar mažuose kaimeliuose kas nors mums keis USD).
Reikia įsigyti vieną kitą drapanėlę, nusipirkti tepalo nuo smėlio musių įkandimų ir apsisaugojimo nuo uodų priemonių. Be to, pamąstom, kad gali pritrūkti ir apsauginio kremo nuo saulės (aš tuo itin rūpinuos, mat kad ir kaip mylėčiau saulutę, nenoriu, kad jos karštos glamonės sugadintų bent vieną atostogų dieną). Pirkimą atidedam rytdienai. Esame išalkę. Viešbučio administracijoje pasiteiraujame, ar yra miestelyje restoranas, kuriame jie rekomenduotų apsilankyti. Išgirstame, kad pastaruoju metu jūros gėrybių restoranas „Kalui“ yra „number one in Puerto Princesa“, tad traukiam jo ieškoti. Pietų metas. Sėdim Kalui. Aplinka originali. Tylu – niekas nekalba.
Visi palinkę prie jūros gėrybėmis nukrauto stalo. Gerą pusvalandį girdisi tik šakučių ir peilių žvangėjimas. Pagaliau visi atsitiesiam… „Lepota“. Patiekalų kainos, jei kam įdomu, nuo 120 iki 150 PHP (~ 5-7 LTL), taip kad restoranas „number 1“ mums patinka visom prasmėm. „Suleidžiam sotį“ ir, nors jau gerokai po pietų, nutariam važiuoti į paplūdimį. Mat gi dar nematėme prie jūros palinkusių palmių!

Nusisamdome tricycles. Kelionių gide paskaitę, kad važiuojant į šiaurę nuo miestelio yra paplūdimys Honda Bay, važiuojame tenai. Kelyje užtrunkame pusę valandos. Atsiskaitome su vairuotojais, išsilaipiname ir žvalgomės aplink. Na, tai ne toks paplūdimys, kokį tikėjomės išvysti, greičiau tai prieplauka, iš kurios valtimis galima plaukti į aplink esančias saleles. Į mus visi žiūri nustebę. Mat jau tuoj 16 val., o saulė leidžias apie 18 val. Tad laiko kažkur plaukti kaip ir nėra. Vis tik randame valtininką, sutinkantį mus nuplukdyti į artimiausią salą Cowrie, palaukti ir po valandėlės parplukdyti atgal į Honda Bay. Saloje susimokame „entrance fee“… …ir jau mėgaujamės tomis palinkusiomis palmėmis! Ir ta jūra žaliai mėlyna! Ir „white sand beach“! Ir krabais, lakstančiais po tą baltą smėlį iš vienos duobutės į kitą… Vienbalsiai nusprendžiame, kad tokios atostogos, apie kurias „svaigome“ keletą mėnesių, PRASIDEDA. Prasideda dabar – vasario 22 d. 16:30 val.
Miestelin grįžtam temstant. Užbėgam į šalia Admiral Hotel esančią Internet’o kavinę, paskubom „sumetam“ žinią artimiesiems ir traukiam vėl į Kalui – dar kartelį jūros gėrybėmis pasimėgaut. Dorojame jūros gėrybių rinkinį, į kurio sudėtį įeina raja, šamas, tunas, kažkoks marlinas, kažkoks si-si… Skanu. Paulius užsisako filipinietiško (būtina sąlyga) romo „Tanduay“ su kola… Ir štai nuo to viskas ir prasideda!
22:00 sėdim „Kinabutch Grill and Bar“. Dabar jau visi esame užsisakę romo su kola. Toks kokteilis kainuoja 35 PHP (~ 1,7 LTL). Kalbame apie šią dieną. Aš bandau viską atžymėti savo dienoraštyje. Labiausiai visiems krito į akį tai, kad beveik visur – pakelėje ar kokios lūšnelės kieme, ar kur nors laukuose, ar netgi prieplaukoje žaidžiamas krepšinis. Gali nerasti kaimelyje kur užkąsti, gali nebūti anei elektros, anei vandens, bet krepšinio aikštelė, gal ir ne visada cementu grįsta, bet bus visada. Taigi, anot Jordan’o, turbūt reiks suformuoti „Lithuanian basketball team“ ir sužaist kada su vietine fauna.

Ką čia ir berašyti… Tiesiog esame apsvaigę nuo tų šiltų šios dienos saulės glamonių (juk Lietuvėlėj dabar –20°C) ir nuo to kito kraštovaizdžio, nuo tų matytų neįprastų kaimelių pakelėse… …ir gal nuo romo… Mums žiauriai gera. Ir negalime nepritarti Jordan’ui, „very nice, very nice“!
23:00 užeiname į mažą parduotuvytę, esančią šalia Admiral Hotel. Nusiperkame… …Tanduay romo. 350 ml butelaitis atsieina tiek pat, kiek vienas kokteilis kavinėje. Jordan’as netekęs amo dar ir dėl to, kad „romas pigesnis nei vanduo!!!“. Nesvarbu, kad tik vienu pesu, bet pigesnis! Vaikinų akutės sublizga, sako, nuo šiol gersią tik romą…
Užverčiu dienoraštį. Šiam vakarui rašinėjimų pakaks. Tolimesnis vakaro scenarijus kaip ir aiškus.

„Air Philippines“ lėktuvo bilietai į Puerto Princesa. Plius oro uosto mokesčiai. 2348+100 PHP (1 žm.) ~ 117 LTL.
Iš Puerto Princesa oro uosto iki Admiral Hotel triračiu motociklu. 50 PHP (2 žm.) ~ 2,4 LTL.
1 nakv. Admiral Hotel (dvivietis kamb.). 800 PHP (2 žm.) ~ 38 LTL.
Internetas (šalia Admiral). 20 PHP (3 val.) ~ 1 LTL.
Triratis motociklas iki Honda Bay. 150 PHP (2 žm.) ~ 7 LTL.
Valtis iki salos Cowrie ir atgal į Honda Bay. 350 PHP (6 žm.) ~ 17 LTL.
Cowrie „entrance fee“. 50 PHP (2 žm.) ~ 2,4 LTL.
Tanduay romas. 35 PHP 350 ml) ~ 1,7 LTL.

Vasario 23 d. (trečiadienis)
Puerto Princesa, Sabang

Atsikeliame neįprastai žvalūs. Ir galvos niekam neskauda. Tad susižavėjimas tuo gėrimu, kurs pigesnis nei vanduo, auga… Bet nėr kada galvoti apie tai, reikia įsigyti visa, ko mums trūksta tolimesnei kelionei, ir keliauti aukštyn Palawan’u. NCCC prekybos centre – vieninteliame tokiame nemažame Puerta Princesa prekybos centre (nuo Admiral Hotel iki jo – 15 min pėsčiomis) randame ir maikučių (kainuojančių nuo 1,5 USD), ir smilkalų nuo uodų (pvz., 10 smilkomų spiralių kainuoja 10 PHP ~ 0,5 LTL), ir reikiamų vaistų, ir adapterių… Žodžiu, esame pasirengę tolimesniems žygiams.
Dabar 11:00. Sėdam į mikroautobusiuką, važiuojam į Sabang’ą. Turėtume užtrukti 3 val. kelyje (50 km). Su sustojimais pakelės užeigoje (kur išpliumpinam 1 l extra strong alaus „Red Horse“) ir apžvalgos aikštelėje tai užtrunka šiek tiek ilgiau. Gintarė sėdi šalia vairuotojo ir mums – „galiorkai“ perpasakoja viską, ką šis jai pasakoja.
Pasirodo, Sabang’e gali kartkartėm nebūti vandens… Mums tai anokia bėda – gi jūra bus šalia. Tas pats su elektra. Paprastai resort’uose elektra įjungiama tik vakarais (nuo 18 iki 23 val.). Tą mes žinojome – prožektoriai kuprinėse.
Kadangi kelias, kuriuo važiuojame, itin prastas, žvyruotas ir duobėtas, mums kyla klausimų, kaip vietiniai Sabang’o gyventojai „palaiko ryšį su išore“. Vairuotojas papasakoja, kad vietiniai kartą per mėnesį važiuoja į tą patį Puerta Princesa esantį NCCC prekybos centrą ir apsiperka visam mėnesiui. Blogiau yra su vizituojančiais gydytojais. Šie per kaimus važiuoja tik pirmadieniais. Jeigu atvejis skubus – iš Puerta Princesa kviečiama greitoji medicininė pagalba. Jo… Turbūt kol ji atvažiuoja, kai kurie ir pasimiršta.
Beveik 15:00. Privažiuojame Sabang’ą. Sabang’as žymus jau vien tuo, kad čia yra UNESCO saugomas Subterranean Nacionalinis parkas. Iš šio kaimelio galima nuplaukti į Port Barton’ą, El Nido ir Coron salas. Klintinės uolos už nugarų, banguojanti jūra prieš akis, paukščių ūbavimai, suręstos vietinių lūšnelės – tai Sabang’as.

Paprašome stabtelti prie „Bambua Natural Park Resort“. Labai tvarkingas, ant kalnelio įsikūręs, resort’as. Nameliai (angl. „cottages“) švarūs ir jaukūs (650 PHP), bet mes nusiteikę tinginiauti ir vėlgi nenorime iki kaimelio centro pėdinti 15-20 minučių, tad važiuojame į kaimelio centrą.
Vairuotojo rekomenduojamame „Taraw“ resort’e (kuriame yra ir vietinis restoranėlis – gal teisingiau būtų vadinti tiesiog vieta valgymui) laisvų vietų nėra – „fully booked“, kas šiek tiek stebina, nes masės turistų tikrai nesimato.

Apsistojame „Roberts“. Ne super. Vanduo būna retai (ne visada turim kuo nupilti klozete plaukiojančias fekalijas, – ką jau kalbėti apie nusiprausimą po dušu). Elektra jungiama griežtai nustatytu laiku. Išimtis daroma tik tuo atveju, jei vietiniai užsidainuoja karaoke. Tiesa, įjungus elektrą, vistiek ne visos rozetės veikia… Dzin. Tinklą nuo uodų, kabinamą virš lovų, irgi ne visiems pasiseka pritvirtinti… Bet man čia patinka. Tikra egzotika! Pro namelio plyšius blykčioja žydras dangus. Už bestiklio lango savo viršūnėmis mosikuoja palmės. O už tvoros, paplūdimiu buivolas tempia vežimaitį, skirtą ne tik namų ūkio reikmėms gabenti, bet ir turistams transportuoti. Toks vežimaitis – veik vienintelė transporto priemonė. …čia net paprasčiausią dviratį vargu bau ar pamatysi. Ir ta jūra… Ji čia pat – rodos, ranką ištiestum ir pasiektum. Girdisi kaip bangos teškena į krantą. Įsivaizduojate?! Kuo aiškiausiai girdime, kaip banga „nueina“ į jūrą, suvokiame, kad tylomis ji pritvinksta vandens ir tada riaumodama parsiridena atgal… Tie garsai (ypač naktimis) net baugina. Niekad nežinai, ko tikėtis iš jūros… Egzotika! …net paprasčiausias kokosas, kurį vaikinai atsitempia į paplūdimį ir vargais ne galais, akmeniu jį įskėlę, ir nulupę storą padžiuvusį plaušo sluoksnį, „dasikasa“ iki to baltojo skanėsto… …man net tai – tikrų tikriausia EGZOTIKA!

20:00 po skanios vakarienės Taraw resort’o restorane sugriūnam į Dab Dab karaoke barą. Ten dainuojanti moteris kiek suglumina, mat dainuoja tikrai ypatingai. Gal vistik mums „nesireikšti“? Bet kad jau atėjome… Dar užsisakome romo su kola ir paprašome dainų sąrašo. Vietoj įsivaizduojamo popiergalio, ant stalo klesteli papkė su 4 tūkst. dainų pavadinimais. Išsirenkam 5 dainas, bet gan gerai pavyksta padainuoti tik vieną dainą – Roxete „Vulnerable“ (studijų laikų „gabalas“), tad ją pakartojame pora kartų. Vietinės baro mergaičiukės šypsosi, bet mums gi „jūra iki kelių“………

Vasario 24 d. (ketvirtadienis)
Sabang

Šiandienos tikslas – plaukti požemine Subterranenan upe (Underground River), kurios ilgis siekia 8,2 km.. Manoma, kad tai viena ilgiausių požeminių upių pasaulyje su įvairias figūras (katedros, moters, vaisių, pan.) primenančiomis išgraužomis stalaktito ir stalagmito uolienose.
9:00. Tuoj plauksime. Laukiam Loretos, kuri, anot jos pačios, rūpinasi žvejybos „equipment’u“. Bėgioja  po kaimelį. Jei ras, nupirks žvejybai reikalingas priemones ir žvejos. Tą malonumą ji pasiryžusi žūtbūt „apturėti“ – gi žvejo dukra!
Išplaukiam. Tiesa, jeigu norite, galite iki Underground River nusigauti pėsčiomis taip vadinamu beždžionių taku (tas užtruktų 2-3 valandas). Mes gi po pusvalandžio išsilaipiname. Dar keletas žingsnių ir susėdę į mažą valtelę, įplaukiam po uola. Dar minutė ir mus apgaubia visiška tamsa. Valties gale sėdintis gidas paliepia Jordan’ui įjungti šviesą. Mat Jordan’as įsitaisęs pačiame valties priekyje, tad jam patikėtas šviestuvas. Oras, kurį, rodos, sunkiai perskrodžia šviestuvo skleidžiama šviesa, pritvinkęs drėgmės. Mirtina tyla. Girdisi tik kaip į vandenį pliaukšteli irklai. Atsargiai, tarsi bijodami sudrumsti požeminę ramybę. Mūsų balsų, atsimušusių į uolines sienas, aidas baugina net mus pačius… Tad kalbame mažai. Tik gidas pasakoja… …kad vietomis upės gylis siekia 7 metrus… …kad aukščiausia vieta oloje – 65 metrai… …kad išsilaipinti ant vandens išgraužtų platformų griežtai draudžiama dėl čia gyvenančių nuodingų skorpionų ir tarantulų… …kad oloje gyvena tūkstančiai (o gal milijonai) šikšnosparnių, kurie vakarėjant skrenda laukan ieškoti maisto… …kad prieš metus upėje nardė grupė mokslininkų, tyrinėjusių požeminės upės augmeniją ir gyvūniją… Plaukiame apie 1 km pirmyn ir apsisukame. Norint plaukti toliau, reikalingas leidimas. Bet daugiau plaukti ir nesinori. Laukiame, kada pamatysime „šviesą tunelio gale“…
Pagaliau įkvepiame gaivaus oro ir nusprendžiame, kad „klaustrofobam ir silpnų nervų žmonėm nereikėtų plaukti ta upe“.

Plaukdami atgal į miestelį nutariame pažvejoti. Mus tris „išmeta“ paplūdimyje (norim pasivolioti ant kranto), tuo tarpu kiti trys plaukia žvejoti. Kadangi esu viena iš „išmestų“ paplūdimyje, tai apie žvejybą ne ką tegaliu pasakyti… Jordan’as pasakoja, kad „žvejyba primityvi: laivelis dreifuoja, laikai rankose žilką, švinas ant dugno. Lauki kol užkibs“. Ir nors kabliukai neaštrūs, šiokia tokia žuvis užkimba.

14:00 parplaukiam. Susimokam valtininkui už trip’ą ir pėdinam į Dab Dab restoraną. Tempiamės su savimi sugautą laimikį. Vokietė Manija – restorano savininkė į mūsų prašymą iškepti atsitemptą žuvį sureaguoja ne itin teigiamai, bet turbūt kepa, nes girdim kaip kažkas virtuvėje čirška. Užsisakom alaus ir po patiekalą iš Dab Dab meniu. Manija pralinksmėja. Vėliau prisėda prie mūsų. Pavaišinam Barclay cigarete. Išsikalba…
Diena vakarop. Nutariam pajudėti ir nueiti iki krioklio. Vietiniai nurodo kryptį ir pasako, jog iki jo – apie 1,5 km. Tik niekas neperspėja, kad tie 1,5 km driekiasi dideliais akmenimis nusėta pakrante. Tad neįveikę tų 1,5 km (o gal įveikę, bet nepastebėję išdžiuvusio krioklio) grįžtam atgal.
Pakeliui nutariame paragauti filipinietiško deserto Halo-halo. Buvome skaitę, kad tai – ypatingai skanus desertas. Kad jis ypatingas – neprieštarauju, bet kad ypatingai skanus… Na, net nežinau, kaip reikėtų jį aprašyti, kad perteikčiau jo skonį. …įsivaizduokit tokį vaizdelį: pakelėje prekystalis. Šalia bėgioja vaikai, zuja šunėkai ir zvimbauja musės (kaipgi be jų?!)… Ant prekystalio, saulės kaitroje pristatyta įvairiausių indelių. Juose (truputį pažliugę) pjaustyti vaisiai – bananai, mangai, papaja ir pan. Iš visų tų indelių po šauktą viso to pažliugusio gėrio sudrebia į bliudelį. Užbarsto riešutų ir kažkokių saldžių guminių gabaliukų. Pagardina saujele saldžiai virtų pupų. Iš po stalo ištraukia dėžę, kurioje gerokai aptirpęs, smėliu aplipęs ledo luitas. Nuplauna, pagremžia ledo. Tą ledą deda ant to gėrio bliudelyje ir užpila kažkokiu saldžiu skysčiu. Viską sumakaluoja ir duoda mums: „Halo-halo. Piptyn peso“. Suprask, 15 pesų… Anot Gintarės, jei  nebūtume matę, kaip tą žymųjį desertą gamina, gal ir suvalgytume daugiau nei vieną šaukštą… Dabar gi paragavę, atiduodame halo-halo vaikams. Jie net krykštauja iš laimės.

19:30 po valandėlės, anot Pauliaus, „kominio miego“ vėl sėdime Taraw resort’o restorane, gurkšnojame romą su kola ir aš vėl visus kankinu savo įkyriu: „na, pasakokit, kokie šios dienos įspūdžiai?“. Įspūdžių daug. Underground river. Filipinietiškos žvejybos ypatumai. Nerastas krioklys. Ypatingasis Halo-halo. „Gerai kandantys“ uodai.
Pyragėliai po 1 PHP (~ 0,05 LTL). Ir romas – „pigesnis nei vanduo“…………
Na, negaliu ir aš pati neišsisakyti… …apie filipiniečius. Kaip žinia, Filipinų populiacija – per 76,5 mln. gyventojų (viename Lietuvos dienraštyje skaičiau, kad toje šalyje gyventojų skaičius jau perkopęs 84 mln.). Oficiali kalba yra filipinų (turinti per 100 dialektų), neoficiali – anglų, tad Filipinai laikomi trečiąja didžiausia pasaulio šalimi, kurioje vartojama anglų kalba. Kadangi gyventojų skaičius Filipinuose milžiniškas, ta dalis, su kuria susiduriame mes, – absoliuti mažuma. Bet vienodi būdo bruožai turbūt būdingi daugumai. Pirmiausia jie tikrai labai tikintys. Jie myli Jėzų, jo atvaizdą piešia visur – ir ant autobusų, ir ant tų triračių transporto priemonių – tricycles. Net pakelėje galima pamatyti maždaug kas 50 metrų susmaigstytus ženklus, ant kurių – po sakinį surašyta malda „Tėve mūsų“. O ant paskutinio ženklo – prašymas palaiminti kelią… Filipiniečiai, be visa ko, labai paprasti ir draugiški. Dar neišlepinti turistų dėmesio. Mergaičiukių, kurios mus aptarnauja kavinukėse, akys neprašo arbatpinigių. Jie dar prie to nepripratę. Šeimos didelės (turi iki 20 vaikų). Kai elektros tiekimas ribojamas, tai kas belieka naktį – vienintelis užsiėmimas „making love“. Todėl tamsiaplaukių vaikiukų, kaip pipiriukų, pilni kiemai ir gatvės. Vaikišką „hello, what’s your name?“ girdime veik kiekviename žingsnyje. Šeimos gyvena skurdokai. Sako, kad filipiniečiai pragyvena iš itin mažų pajamų. Ateičiai jie netaupo, mat nemato prasmės taupyti dienai, kuri gali ir neateiti. Senų žmonių labai mažai. Jie paprasčiausiai neturi už ką įsigyti vaistų, kai įkopus į penktą-šeštą dešimtį ima „kibti“ ligos. Todėl sulaukęs šeštos dešimties dažnas iškeliauja Anapilin. Anot Pauliaus, „no money, no life“.
Na, o kalbant apie kaimų vyrus… Pasakysiu trumpai – tamsūs, mažo ūgio, dažniausiai apdriskę, vaikščioja apnuoginę pilvus ir nuolat kasosi savo subines. Žodžiu, vaizdelis ne koks. Matėme tik pora padorių vaikinukų (filipiniečių). Ir tie buvo oro uosto darbuotojai… Taip kad, akių nepaganysi………

Extra strong alus „Red Horse“. 38 PHP (1 l) ~ 1,9 LTL.
Iš Puerto Princesa iki Sabang. 900 PHP (2 žm.) ~ 43 LTL.
1 nakvynė Roberts (namukas). 450 PHP (2 žm.) ~ 22 LTL.
Plaukimas į Underground River. 600 PHP (2 žm.) ~ 30 LTL.
Plaukimas Mangrove miške. 300 PHP (2 žm.) ~ 15 LTL.

Vasario 25 d. (penktadienis)
Sabang, Port Barton

Iš lovų išsikrapštom apie 8 val. Ant suolelio nuo 5 val. ryto mūsų laukia gidas, kuris turi mus nuvesti iki upės, vietinių vadinamos Poyuy-Poyuy (arba tiesiog Sabang’o upės), tekančios per Mangrove mišką. Sakosi nepykstąs, kad mes pramigom, prašo paskubėti… Vandens Roberts namukuose (kaip paprastai) nėra, elektros rytais ir taip nebūna, tad paskui gidą kėglinam gerokai sumurę.
Malajietiškai „manggi“ reiškia „medis“, o iš angliškas žodis „grove“ reiškia „giraitė“. Tad pažodžiui gautųsi „medžių giraitė“. Anot valtininko, plukdančio mus upe, mangrove – tai subtropinis platumų augalas (medis), augantis pakrantėse (sūrokame vandenyje), turintis dideles šaknis virš vandens ir neįtikėtiną šaknų raizginį po žeme. Be to, tose vietose, kur auga mangrove, susiformuoja ideali aplinka veistis žuvims ir gyvūnams. Pasirodo, net 67 proc. Palawan’o paukščių randa prieglobstį būtent mangrove miškuose. Čia užregistruotos 38 skirtingos rūšys žinduolių, 19 rūšių šliaužikų, 10 varliagyvių rūšių… Na, dėl tokio sąlyginai vėlyvo meto (juk gamta bunda su saule apie 6 val. ryto) nematome nei vieno gyvio. Bent jau aš tai tikrai nieko ypatingo nematau. Tik patys mangrove medžiai, su potvynio nužymėtomis šaknimis, styrančiomis virš vandens, atrodo neįprastai.
Eidami nuo upės link savo resort’o, stabtelim papusryčiauti Maria Resort restorane. Gauname leidimą pasinaudoti resort’o dušu, tad prie pusryčių stalo sėdim švarūs ir žvalūs. Nutariam, kad šiandien paliksime Sabang’ą ir plauksime į Cacnipa salą, kurioje yra tik vienas resort’as. Jei nebus laisvų vietų, trauksime toliau – į Port Barton’ą.
12:00. Esam prieplaukoje. Mums paruoštos dvi valtys (jos keturvietės – didesnių nėra). Po 3 valandų plaukimo sustojame Cacnipa. Coconut Garden Island Resort. Vietų, kaip ir buvo galima tikėtis, nėra. Tad sutariame, kad resort’o valtis atplauks į Port Barton’ą mūsų paimti vasario 28 d.

Dar valanda jūroje ir priplaukiame Port Barton’ą. Apsistojame GreenViews resort’e (www.palawandg.clara.net), esančiame paplūdimio šiaurinėje dalyje. Šeimininkas – anglas Dave Gooding. Mokslininkas, kurį kažkada į Filipinus atviliojo domėjimasis drugeliais… Resort’as fantastiškas. Tikrai ne be reikalo Jordan’as vėl kartoja: „very nice, very nice“. 11 namelių, apsodintų tropiniais medžiais ir krūmokšniais, restoranėlis, išpuoselėtas sodas…
Šeimininkas pats daug prisideda prie aplinkos tvarkymo. Sakosi norįs, kad sodo augmenija ir gyvūnija būtų lyg mažytė filipinietiškos gamtos dalelė, kad čia atvykęs turistas nors akimirką pajustų džiunglių dvelksmą. Labai gražu… Ir nors elektra tiekiama ribotai – 4:00-6:00 ryte ir 19:00-24:00 vakare, tai tikrai ne problema. Tiesą sakant, mums tas gyvenimas filipinietišku ritmu savotiškai patinka.

Išeinam paklajoti po kaimelį. Parduotuvėlėje nusiperkam romo su kola. Sėdim paplūdimyje, saulė link laidos, Paulius „gaudo“ paskutinius jos spindulius savo foto kamera, aplink mus klega būrys vaikų. Jordan’o „užvesti“ visi kaip vienas traukia „Chocolate“. Turbūt šių dienų hitas. Linksma ir, anot Liudo, kuris ką tik apsipurškęs „Off“, ramiai tyso ant smėlio, „kuo toliau, tuo geriau“.
Dar apsilankome šalia ant jūros kranto esančiame El Dorado Sunset Restaurant. El Dorado Sunset man nepatinka tik dėl to, kad čikagietis jo savininkas, matydamas linksmą mūsų šešetuką, akivaizdžiai nusiteikia mus nugirdyti… Nespėjam išgerti vieno bokalo alaus, jau ant stalo statomas kitas. Tad „susuku nosytę“ – nemėgstu to turkiško stiliaus. Palieku savo draugus ir parpėdinu į GreenViews.
Apie vidurnaktį visi sukrentam į lovas.

Vasario 26 d. (šeštadienis)
Port Barton

Atsikeliam 10 val. Pusryčiaujam GreenViews. Šiandien – plaukiojimo po salas diena. Angliškai tai vadinama „Island hopping“. Susitarę su kaimyniniam Chicago resort’ui priklausančios valties valtininku dėl kainos, išplaukiam. Po valandėlės priplaukiam pirmąją salą – Exotic Island. Išsilaipinam. Vienintelis čia buvęs laivelis išplaukia. Liekam vieni saloje. Visas balto smėlio paplūdimys priklauso mums. Gulinėjam. Blūdinėjam.
Snorkel’inam… …kalbant lietuviškai, tai reikštų plaukiojimą su kvėpavimo vamzdeliu ir povandeninio pasaulio žvalgymą.
Antroji sala – Paradise Island. Jau plaukdami link jos matome ant kranto netvarkingai suręstas bakūžes ir išdėliotas sukrypusias plastmasines kėdes. Salos savininkas surenka po 50 PHP – „Entrance fee“. Įsitaisom ant tų kažkada buvusių baltų plastmasinių kėdžių po vieninteliu saulės skėčiu saloje. Šalia esantis salos šeimininko namelis sukrypęs… Aplink – šiukšlės. O ir pats šeimininkas, rodos, visiškai nesidomi savo išvaizda. Visą gamtos grožį nustelbia netvarka. Anot Liudo, „no paradise in Paradise Island“. Nepalyginti su salomis, kurias nusipirkę europiečiai. Antai, vokiečiams priklausančios salos iš tolo tviska vokiška švara. Bet, deja, privačios salos – ne turistams (na, bent jau ne visos privačios salos).
Į GreenViews grįžtam vakarėjant. Pirmieji skausmingi paraudimai ant kūnų. Pirmasis toks tikras, karščio sukeltas nuovargis. Pirmieji įspūdžiai iš povandeninio pasaulio… Nutariam eiti vakarieniauti į kaimelį ir vakarieniaujant paplepėti apie besibaigiančią dieną, mat esame gerokai išalkę… Ką ten išalkę… Išbadėję!
18:00 val. Sėdime Sabang’o pietinėje dalyje esančiame „Swissippini Rrestaurant“. Užsisakome patiekalus.
18:30. Laukiame maisto. Užsisakome išgerti.
19:00. Nunešu atgal kokteilį Pina Colada, mat jame pilna mažyčių (beveik mikroskopinių) skruzdėlyčių. Pasiteisina tuo, kad sultis pylė iš jau atidaryto pakelio, į kurį, matyt, nepastebimai buvo prilindę skruzdžių. Atneša naujai suplaktą kokteilį. Išdėlioja įrankius (po šaukštą ir po šakutę).
19:15. Pagaliau sulaukiame savo užsakymo. Po beveik pusantros valandos! Esam dar alkanesni (ir piktesni), todėl neįtinka ne tik porcijų dydis, bet ir jų skonis. Nutariame čia daugiau nesilankyti. Bet aš džiaugiuosi, kad čia atėjom. Mat darbe teko susidurti su tokiu terminu kaip „Mechanical Imprinter“ (lietuviškas atitikmuo – kortelių atspaustuvas). Ir nebuvau mačiusi, kaip tas daiktas atrodo gyvai. Taigi, Swissipini tokį įrenginį turi! Vadinasi jis – „American Express Imprinter“. Tad šis restoranas – viena tų retų vietų Palawan’e, kur nors ir žemu kursu, bet galima gauti grynųjų.

Vasario 27 d. (sekmadienis)
Port Barton

Šiandien mes ankstyvesni. Vėl plaukiame į jūrą. Po saleles – po tuos mažus jūros lopinėlius, džiunglių „įrėmintais“ paplūdimiais. Turbūt nesugebame paaiškinti, ko norime, mat valtininkas (šįkart GreenViews resort’o darbuotojas) girdėdamas „white sand beach, please“ atplukdo mus į tą pačią Exotic Island, nors mes jam visaip bandom paaiškinti, kad čia buvome vakar, ir kad norime pamatyti kitas saleles. Tik vėliau suprantame, kad kitose (ne privačiose) artimose salelėse krantas akmenuotas – „no white sand beach“, todėl valtininkas, pildydamas mūsų norus, pirmiausiai ir parinko Exotic Island. Saloje vienu kitu žodžiu persimetam su čionai atplaukusiu australu. Jis papasakoja, kad žuvį, kurią dabar jam kepa jo valtininkai, jis pirko žvejų kaimelyje, esančiame kaimyninėje saloje.
Kadangi šiandien dar turime nusigauti iki vandens krioklio, nutariame, kad kurią nors dieną būtinai plauksime į kaimelį pirkti žuvies ir va taip va paplūdimyje ją iškeptą dorosime.
Apiplaukę dar pora salų (vienoje net neišsilaipinę), apie 15 val. esame pasirengę sekti paskui savo valtininką (kuris dabar yra ir mūsų vedlys), nuvesiantį prie krioklio. Pasitikėjimo mūsų vedlys nekelia, mat einant per tenykštį kaimą, primenantį vaizdus iš matytų filmų apie Vietnamą, pasišūkavęs su kažkokiu vietiniu vaikėzu ir kvailai mums nusišypsojęs pasuka į kitą pusę. Laimei ne už ilgo patys pamatome ant medžių prikaltas nuorodas. Reiškia, krioklį tikrai prieisime. Vienaip ar kitaip. Po gero pusvalandžio išgirstame tylų čiurlenimą, kuris sulig kiekvienu žingsniu garsėja… Galop perauga į šniokštimą. Krioklys Pamuayan! Paskubom išsineriam iš marškinėlių ir jau plūduriuojam vėsiame ir nesūriame krioklio vandenyje. „Lepota“.

Plaukiam atgal.
Pasivaikščioję po kaimelį, penkiese vakarojame GreenViews restoranėlyje (Loretą patikėjom masažuotojo rankom. Pati ji sakosi tokio „gero“ masažo dar niekad „neturėjusi“). Groja ir dainuoja vietinė trijulė – Roy, Boy ir Joshua. Fantastiškas gyvo garso koncertas. Improvizuoja nerealiai. Kadangi restorane be personalo ir mūsų šešetuko yra tik dar 4 žmonės, tai pasijuntame tikrai ypatingais svečiais. Ir tikrai savais. Bandome dainuoti kartu. Visi nusiteikę itin draugiškai. Visi linksmi. Muzikantai, po beveik kiekvienos dainos, vartoja „gasoline“. Taip jie vadina ne ką kita, o tą patį „Tanduay“. Šįvakar tas gėrimas – jų varomoji jėga. Ir mūsų… Prieš vidurnaktį jau patys išdrįstam sudainuoti Bon Jovi dainą „Always“. Ir įsivaizduokit – a cappella! Sulaukiam aplodismentų. Turbūt dainavom šauniai – esam savimi patenkinti. Pamirštam, kad Filipinuose dainuoja visi – ir mokantys to meno, ir nemokantys, ir niekam nesakomos pastabos – juk „kas kaip moka, tas taip dainuoja“.

Atplaukimas iš Sabang į Port Barton (plaukėme dviem keturvietėm valtim. Kiekviena jų kainuoja 3 tūkst. PHP (brangoka, bet nelabai yra iš ko rinktis). 2000 PHP (2 žm.) ~ 98 LTL.
1 nakvynė GreenViews (namukas). 600 PHP (2 žm.) ~ 30 LTL.
Island hopping 1. 300 PHP (2 žm.) ~ 15 LTL.
Island hopping + waterfalls. 300 PHP (2 žm.) ~ 15 LTL.
Internetas kaimelyje. 70 PHP (1 val.) ~ 3,4 LTL.
Tanduay. 52 PHP (0,7 l)~ 2,7 LTL.

Vasario 28 d. (pirmadienis)
Port Barton, Cacnipa

Kaip ir buvo sutarta, 9:30 prie GreenViews priplaukia Coconut Garden Island Resort’o valtis. Plauksime į Cacnipasalą. Dar papusryčiaujame GreenViews, atsisveikiname (čia buvo labai gera) ir išplaukiam.Sala mažutė, joje – vienas resort’as. Ir tas įkurdintas paplūdimyje, o už jo – džiunglės, tad bent jau naktį tikrainiekur nepasivaikščiosi… Apsigyvenam dviviečiame ir keturviečiame namukuose. Elektra tiekiama 18:00 – 22:00val. Vakarienę reikia užsisakyti iš anksto. Pusryčiais taipogi rekomenduojama pasirūpinti iš vakaro. Vieno kurortomonopolija.
19:30, visą dieną praleidę paplūdimyje, visam likusiam vakarui įsitaisom resort’o restoranėlyje. Paulius vartožurnalus, kiti gi kompanionai pliekia kortom, o aš stebiu aplinką ir, kaip kas vakarą, atsiverčiu kelionės dienoraštį. Resort’o aplinka išpuoselėta. Gėlynai ir žalia, preciziškai nupjauta žolytė, akmenimis išklota aikštelė ir tenisostalas, paplūdimyje įrengta tinklinio aikštelė ir tvarkingai sudėlioti šezlongai. Spalvingai nudažyti nameliai, už jų – kalnų masyvai, padengti neįžengiamomis džiunglėmis, o priešais – banguojanti jūra.
Turistai (pagrinde vokiečiai) aptingę, įnikę į knygas ar į alų. Vienas kitas šmaikščiai šnekučiuojasi su restoranėliodarbuotoju, kuris vadina save P.G. ir neslepia priklausąs seksualinėm mažumom. Akies krašteliu ir aš stebiu P.G. Na, juk mūsų šalyje tikrai nepamatysi padavėjo, apsijuosusio liemenį skraiste, seksualiai judinančio klubus ir akivaizdžiai flirtuojančio su turistais-vyrais… Bent jau kol kas….

Kovo 1 d. (antradienis)
Cacnipa

Saulei kylant visas resort’as tarsi apiberiamas auksu… Geltona namelių spalva tampa įstabiai geltona. O palmių šakose įsitaiso išdykėliai saulės zuikučiai. Gražu nenusakomai.
Šiandien plauksime į kitoje saloje įsikūrusį žvejų kaimelį. Paulius sakosi norįs pasilikti, ketina „įveikti“ Cacnipa džiungles ir padaryti nepakartojamų kadrų. Tad išplaukiame penkiese. Jūra banguota. Po valandžiukės priplaukiame žvejų kaimelį Albaguen saloje. Smalsiais žvilgsniais mus skrodžia vietinių vaikų akutės. Prie lūšnelių įsitaisę suaugusieji, kuomet supranta, kad mes – tik eiliniai turistai, užsukę į kaimą nusipirkti žuvies, rodos, praranda susidomėjimą… Tuo tarpu žuvį parduodantys žvejai apspinta mus iš visų pusių. Atsiduriame žuvies kvapo pridvisusioje lūšnelėje, kur ant grindų – sudėliotos dėžės. Jose – ledo luitais apdėtas sugautas laimikis. Išsirenkame ketvertą nemenkų žuvelių. Vienas iš vyrukų sutinka mums tą žuvį iškepti Exotic Island paplūdimyje. Taip taip, tos pačios salos, kurioje jau esame buvę pora kartų. Na… …bet dar nesame ten valgę žuvies. Nusiperkame pomidorų, calamansi (teniso kamuoliuko dydžio vaisius, panašus į mini citriną), sojų padažo, acto, gaiviųjų gėrimų ir, aišku, alaus. Be to, pirmą kartą čia pamatome žalią ovalų vaisių, kurio viduje saldi sultinga violetinė masė ir keletas juodų žvaigždės forma išsidėsčiusių sėklyčių. Dėl to sėklų išsidėstymo šis vaisius vadinamas „Star apple“. Paragaujame… Uch, kaip netikėtai skanu! Prisiperkam šių vaisių pilną maišiuką. „Prigriebiam“ ir kokosą su savimi. Būsimasis kepėjas kažkur trumpam dingsta, o mes su savo valtininku
išplaukiame į Exotic Island.

Po keleto minučių horizonte pamatome mažą kepėjo, vardu Idi, valtelę. Bando mus prisivyti. Pasirodo, jis savo namuose uždėjo virti puodą ryžių. Teks po kurio laiko nuplaukti tų ryžių paimti Pasisekė mums, kad Idi – ne tylenis. Tad sužinome ir kiek jis pats vaikų turi, ir kaip pragyvena saloje, ir kiek iš žvejybos uždirba, ir ką lietinguoju sezonu beveikia…
Po gero pusvalanduko, krapnojant lietučiui (gerai, kad saloje yra sukalta šiokia tokia stoginė), kertam ant laužo iškeptą žuvį. Su sojos padažu pagardintais ryžiais, su pomidoriukais. Iš stiklinių lėkščių (Idi tuo pasirūpino). Skanumėlis! Dar dešimt minučių ir, pirštukus apsilaižę, klestelim ant smėlio. Sumerkiam kojas į vandenį… „Very nice, very nice“.
Grįžtam į Cacnipa vakarėjant. Randam Paulių sukaitusį ir įraudusį. Ką tik grįžo iš pasivaikščiojimo po džiungles. Ir nors ir yra džiunglėse praminti du takai, sako, nejauku vienam klaidžioti po nepažįstamą girią.

Atplaukimas iš Port Barton į Cacnipa. 300 PHP (2 žm.) ~ 15 LTL.
1 nakvynė Coconut Garden Island Resort (namukas). 870 PHP (2 žm.) ~ 42 LTL.
Plaukimas iki kaimo Albaguen Island ir atgal į Cacnipa. 100 PHP (2 žm.) ~ 5 LTL.
Žuvis kaime. 80 PHP (1 kg) ~ 4 LTL.
Užmokestis kepėjui. 150 PHP (5 žm.) ~ 7 LTL.

Kovo 2 d. (trečiadienis)
Cacnipa, El Nido

6:30 išplaukiam į El Nido. Turėtume užtrukti 5 val. Vartau kelionių gidą. Rašoma, kad El Nido – vaizdingoje vietoje įsikūręs miestelis, apjuostas aukštų, raukšlėtų, kalkinių uolų. Gatvelės siauros, bet po jas nuolat kursuoja triračiai motociklai. Yra daug mažų parduotuvyčių, daug kavinukių, tuzinas nakvynę teikiančių resort’ų, policijos nuovada, paštas, turistų informacijos centras, viena suvenyrų parduotuvėlė (oho), oro uostas už 6 km… Panašu, kad El Nido – tikras miestelis http://www.elnidotourism.com/. Be to, čia galima nardyti. Žemėlapis išmargintas šimtais aplink El Nido išsimėčiusių salų. Povandeninis pasaulis turėtų būti pritrenkiantis. Galima pėsčiomis žygiuoti iki Makinit Hotspring (karštosios versmės) ar iki Makalitkalit vandens krioklio. Ir visа tai El Nido. Tikrai bus ką veikti!
Akis neužkliūva už pastraipos, kur patariama turistams ne tik mokėti lanksčiai prisitaikyti prie El Nido aplinkos (apgyvendinimo patogumų, transporto, pan.), bet ir žinoti, jog neverta tikėtis per daug. Įsivaizduojame, kad El Nido galėsime prabūti iki kelionės pabaigos. Juk vien salų kiek aplink…
Apie pietus valtis įplaukią į įlankėlę. Prieš mus – El Nido. Išsilaipiname. Pora iš mūsų pasilieka prie krūvos kuprinių, kiti gi patraukia pakrante į skirtingas puses ieškoti vietos nakvynei. Pasirenkame „Lally and Abet Beach Resort“ (www.lallyandabet.com). Kaip vėliau įsitikinsime, tai – ne pats geriausias variantas, nors daugelio giriamas…

Kovo 3 d. (ketvirtadienis)
El Nido

Per pusryčius Lally & Abet nutariame šiandien samdyti šio resort’o valtininkus ir plaukti Island hopping. Salos sugrupuotos į penkias grupes – Tour 1, Tour 2, Tour 3, Tour 4 ir Tour 5. Aišku, galima ir individualų maršrutėlį susidėlioti. Bet mes nutariame pradėti nuo pradžių. Pasirenkame Tour 1 – Small Lagoon, Big Lagoon ir Intatula Island. Įskaičiuoti ir pietūs. Mūsų valtininkai – tingūs ir, kaip galima spręsti pagal valties būklę, labai netvarkingi vaikigaliai.
Atplukdę mus į Intatula, paskubomis ant ugnies iškepę mums priklausantį davinį, drybso po medžiu. Pagamintais pietumis nusiviliame. Tiesiog sugadintas maistas – ant ugnies iškepta vištiena su apanglėjusiais krašteliais ir pusiau žalia žuvis… O dar kai pastebim, kad tuo pačiu peiliu, kuriuo ką tik pjaustė mums skirtą maistą, vienas vaikėzas krapštosi kojų panages, tai suvisai neskanu pasidaro.
Grįžtame miestelin. Nutariame iš Lally & Abet daugiau nieko nepirkti. Na, nebent šio resort’o restoranėlyje pusryčiauti…
Kavinėje Artcafe (www.geocities.com/elnidoboutiqueandartcafe) užsisakome rytojui Tour B (čia salos sugrupuotos į tris grupes A, B ir C). Tour B – „caves and beaches“.
Artcafe įsikūrusi virš nedidelės suvenyrų parduotuvėlės – El Nido Boutique. Kavinė mėgiama turistų ne vien dėl to, kad čia galima rasti visą reikalingą informaciją, rezervuotis lėktuvo bilietus, užsisakyti įvairias iškylas, išplaukimus į salas ar, taip vadinamą, saulėlydžio iškylą, bet ir tuo, kad čia galima gauti šviežiai keptos duonos ir namuose gaminto jogurto. Kavinėje šeimininkauja britė ([Džudit]). Bet tvarka čia vokiška. Esame „įrašomi“ į lentą – „private Tour B for Liudas & Co“, paliekame užstatą (100 PHP/žm.).
Pakeliui į „Squidos Restaurant“, kurį šįvakar pasirenkam vakarienei, Liudas su Jordan’u išragauja gatvėje parduodamus mėsos vėrinukus (po 5 PHP). Nepraleidžia progos užeiti į kažin kokią kamurkę, kur užkanda vietinių pagaminto maisto, turbūt nuo ryto laikomo ant lentynos išrikiuotose puodynėse. Sako, kad skanu.
Squidos Restaurant vertas pagyrimo. Maistas super. Savininkas – prancūzas. Kiek jį matėm, tiek buvo įkaušęs ir linksmas. Musėt blaivus jis būna tik rytais – tas kelias valandėles, kol atsikelia ir ateina į savo barą. Tad visas vadeles savo rankose laiko jo (be vienos dienos) žmona. Abu jie tvirtina, kad lietuvių jų restorane dar nėra buvę.
Na, sakosi, kad jiems apskritai nėra tekę sutikti iš Lietuvos atsibeldusių turistų. Šypsomės. Gera būti pirmiesiems……
22:30 sėdime Lally & Abet terasoje. Svaigstame… Vaizdas į jūrą. Bet tamsoje jos nesimato….. Už tai puikiai girdisi, kaip bangos teliūskuoja į krantą. Šalia sėdi kaimynystėj apsistojusių vokiečių porelė. Vieni su kitais dalijamės savo filipinietiška patirtimi. Ir romu. Bekalbant suklūstame – girdisi, kaip stogu (virš mūsų galvų) kažkas prabėga.
Kaimynai vokiečiai su tuo „kažkuo“ jau susidūrę, tai žiurkės. Mums patariama jokiu būdu kambariuose nelaikyti  maisto. Hm…
Taip beplepėdami ir begurkšnodami sulaukiam vidurnakčio…
Užverčiu dienoraštį.

Kovo 4 d. (penktadienis)
El Nido

Šiandienos maršrute Lagen & Inabuyutan, Snake Island, Cudugnug & Cathedral Caves.
Pusryčiauti einame į Artcafe. Pakeliui aplenkiam didelį būrį mokinukų, kurie mušdami būgnus, žygiuoja per miestelį. Iškėlę plakatus, raginančius sustabdyti prieš vaikus naudojamą smurtą ir prievartą. Tema labai rimta, bet vaikai yra vaikai. Ir pamatę mus, vėl visa gerkle plyšauja „hello, what’s your name?“.
9:30 išplaukiam Artcafe priklausančia valtimi. Su mumis kartu plaukia belgas Janas. Toks ir „private tour“.
Pirmiausia priplaukiam Miniloc salą. Snorkel’inam iš valties. Mūsų berniukai–valtininkai irgi neatsilieka. Širdį džiuginantys povandeniniai vaizdai, prie kurių jau baigiam priprasti… Didžiausią įspūdį man palieka Snake Island. Ne dėl snorkel’inimo. O dėl to balto smėlio ruožo, kuris susiraitęs it gyvatė, nuvingiavęs iki kitos salos ir prigludęs prie jos uolinių krantų. Nusėtas įvairiaspalvėmis kriauklytėmis.
Salelė mažutė. Apaugusi mums nežinomais krūmokšniais.

Po valandėlės atplaukiam į Tabunan įlankėlę. Pietų metas. Berniukai-valtininkai kepa žuvį… O mes tinginiaujame.
Sako, reikia trijų savaičių atostogų, kad visiškai „atsijungtum“ nuo darbų. Aš jau dabar „atsijungusi“……
Praplaukiam Lagen salą. Tai viena didžiausių Bacuit archipelago salų, kurioje įsikūręs prašmatnus Lagen Island Resort’as. Norint apsigyventi tame resort’e, reikėtų pakloti apie 300 USD (žmogui). Na, ne mums. Kol kas… Kol kas mums didžiausias lobis ir įstabiausias gėris yra tai, ko nėra Lietuvoj. Saulė. Jos šiluma. Apytušti balto smėlio paplūdimiai. Palmėmis nusagstytos uolinės salų atodangos. Tai yra penkios žvaigždutės!
Įlindę į vidų apžiūrime Cudugnug Cave su išgraužtais nusmailintais kupolais dangų remiančioje oloje. Labai įspūdinga. Cathedral Cave stebime praplaukdami. Priplaukti labai arti negalime – jūra per daug banguota.

Paskutinis sustojimas Inbuyatan saloje, šauniųjų mūsų berniukų-valtininkų padovanoti meistriškai iš Pitogo palmės lapo padaryti (tik merginoms) žiogeliai, mūsų šypsenos ir… …ir jau laikas plaukti atgal į miestelį. Vakarėja.
19:15 esame Squidos. Vėl. Šįvakar užsisakome omarų (angl. lobsters).

Tai stambieji jūros vėžiai. Tikras delikatesas. Nors tos skaniosios mėsytės omare ne tiek ir daug, lėkštėje pasilikęs jo kiautas įspūdingas. Užsisakom Tanduay. Ir, taip sakant, šauni diena ir jos vainikavimas nuostabia neįprasta vakariene baigiasi visiškai įprastai.

Kovo 5 d. (šeštadienis)
El Nido

Rytas mus nustebina. Naktį trankęsi vėjai truputį nurimsta ir tik šiek tiek švelniau kedena jūros vandenį.
Suprantame, kad ir norėdami, į salas negalėtume išplaukti. Jordan’as apsidžiaugia. Jis jau seniau yra išreiškęs norą bent viena dieną niekur neplaukti, o verčiau po miestelį paslampinėti. Tad šią dieną skiriam slampinėjimui.
Pirmiausia užsukam į Artcafe ir užsisakome Tour C – „snorkel tour arround Matinloc and Tapiutan Islands, with a visit to the Secret Beach“ rytojaus dienai. Sumokame užstatą.

Klaidžiojame po El Nido gatveles. Dar pora kartų – ir žinosime mintinai, kas už kurio kampo yra. Miestelis, iš tikrųjų, ne toks, kokį tikėjomės jį būsiant. Dienos metu jis visai kitoks. Didelėmis palomis apdangstyti prekystaliai. Prislopę garsai. Ne tokie aštrūs kvapai. Pasieniais prisnūdę vietiniai. Po kelio dulkes tingiai besivoliojantys murzini, žaizdoti šunėkai. Kartkartėm vis pasigirstantis gaidžių kakariekavimas… Rami kaimietiška kasdienybė.

Einame į šiaurę nuo Lally & Abet. Turėtume prieiti žvejų kaimelį. Bet nepanašu, kad kaimelyje, kurį ne už ilgo prieiname, gyventų žvejai. Tad grįžtame atgal. Susistabdome triračius motociklus. Važiuojame į pietuose esantį Corong Corong Bay. Paplūdimys kokių 300 metrų. Nusėtas mažų suręstų lūšnelių. Į šį kaimelį iš El Nido atvežami nardytojai. Galima paprašyti pavienių žvejų, kad nuplukdytų į vieną ar kitą paplūdimį (artimiausi Seven Commandos ir Lapus-Lapus paplūdimiai). Bet mes tvirtai apsisprendę šiandien niekur neplaukti.
Pastebime krepšinio aikštelę. Kamuolį į krepšį mėto būrys vaikų. Jiems nė motais, kad kartkartėm į aikštelę įtipena prie medžio pririšta kiaulė. Mums irgi nė motais sužaidžiam su vaikais. Išlenkiam alaus, pasivaikštom ir grįžtam į miestelį.

Vakarienei pasirenkame „Shipwrecked Bar & Restaurant“ (netoli Artcafe). Kol kas esam vieninteliai klientai. Tik niekas neskuba mūsų aptarnauti. Sėdime prie pat lango (bestiklio). Nuo jūros pučia nemenkas briziukas. Užsisakome valgyti. Vieningai nutariame, kad mėsos – vištienos, kiaulienos, jautienos ir pan. patiekalai čia geriausi, o jūros gėrybes skaniausiai gamina Squidos. Be to, čia didelis alkoholinių kokteilių pasirinkimas, o romo ir kolos kokteiliukas kainuoja tik 20PHP. Yra ir biliardo stalas. Būtinai kurį vakarą ateisim pažaisti.
Pratęsti einame į Squidos. Aplink stalelius – tie patys užvakar ir vakar čia matyti veidai. Rodos, kad ši vieta pati populiariausia turistų tarpe. Prie vieno stalo sėdi įdomi, jau irgi čia matyta, trijulė. Baltaodis turistas, graži jauna filipinietė ir jos mama. Liudas sako yra skaitęs, kad Filipinuose taip jau būna – jei „pakabini“ kokią mergaičiukę ir ją kur nors pasikvieti, tai dažnai kartu „tempiasi“ ne tik mama, bet ir visa jos šeima.
Prisėda Squidos šeimininkas. Jis itin įdomus pašnekovas. O dar tas dainingas prancūziškas akcentas…
Šiandien klausome pasakojimo apie Nik-niks. Taip Filipinuose vadinamos smėlio muselės (žodeliu apie tai buvau užsiminusi pasakojimo pradžioje). Palawan’e šie padarai (vabzdžiai) itin aktyvūs. Dažnam pranešime apie masinius smėlio muselių antplūdžius (ir, aišku, įkandimus) minimas Sabang, Port Barton ir El Nido. Aktyviausi šie kandantys vabzdžiai būna auštant.

Baltai juodi vabzdžiai su dviem pakeltais pūkuotais sparneliais. Savo išvaizda primenantys mažą uodą, šie nedidukai 1-2 mm ilgio gyviai sugeba pralįsti pro apsauginį tinklą nuo uodų, jei atranda jame bent menkiausią plyšį. Smėlio muselės vengia vėjo ir lietaus. Veisiasi smėlyje. Jų įkandimai palieka paraudimus (panašiai kaip įkandus uodui), niežėjimas trunka keletą dienų. Blogiau būna, jei įkasdamos smėlio muselės palieka ligos užkratą. Taip vadinamą „Leishmania parasite“. Tada rausvoje įkandimo vietoje susiformuoja mazgelis, o iš jo – guzelis, kuris ne už ilgo pradeda pūliuoti atvira žaizda. Kartu kyla temperatūra, svaigsta galva. Tokius įkandimus būtina gydyti.
Gerai, kad specialiu tepaliuku (ir kitokiais repelentais) apsirūpinome Puerto Princessa prekybos centre NCCC. Ne taip baugina pasakojimai. Prancūzas „nuramina“ mus, sako, kad žymiai pavojingesni nei Nik-niks yra šimtakojų įkandimai. Didelis randas ant jo kojos neleidžia tuo abejoti…
Na užteks………
21:30 pėdinam link savo resort’o. Iškilęs klausimas – „kieno eilė šiandien pirkti romo ir kolos?“ išsprendžiamas akimirksniu. …ir vėl visi susispiečiam Lally&Abet terasoje…

Kovo 6 d. (sekmadienis)
El Nido

Jau naktį suprantu, kad Tour C rezervaciją teks atšaukti. Veik visą naktį nesudedu bluosto. Mano vyras irgi nemiega. Klausomės šėlstančios jūros… …ir lietaus šnarėjimo palmių lapuose. Gerai, kad prieš miegą uždariau langines. Bent jau jos netrinkčioja į namelio sienas.
Praaušus vis dar lyja. Lietaus lašai plekšena į kieme susikaupusiais balutes. Jūros bangos, vėjo genamos, atsirita iki pat resort’o tvoros. Dangus apniukęs. Pakibę pilki apsunkę debesys… Ir nors dangaus krašteliuose matosi šviesesni plyšiukai, vargu bau ar tie tingūs debesys greitai išsisklaidys.
Kol papusryčiaujam, dangus šiek tiek pragiedrėja, bet vis dar lynoja.
Akivaizdu, kad į jūrą šiandien niekas neplauks. Sako, kad dar kelios dienos gali būti tokios vėjuotos. Tai mane truputį nuliūdina. Nesinori vėl „šlifuoti“ El Nido gatvelių. Bet kito plano nėra. Vaikinai, rodos, nudžiunga. Tai, kad ir šiandien liekame miestelyje, suteikia mums puikią galimybę pamatyti gaidžių kovas! Kaip tik šiandien jos rengiamos!
Na, nors gaidžių kovos Filipinuose yra legalios ir netgi vadinamos antrąja nacionaline sporto šaka (po krepšinio), mes nelengvai surandame vietą El Nido, kur jos vyksta. Ar reaguodami į tai, kad mes užsieniečiai, ar į tai, kad mūsų kompanijoje trys merginos, vietiniai nenoriai nurodo vietą, kur rengiamos gaidžių kautynės. Gal tikrai jiems keista matyti merginas, pasiryžusias stebėti gaidžių kovas, mat absoliuti dauguma Filipinų moterų nėra mačiusios to kruvino reginio. To, aišku, nepasakytum apie vyrus. Daugumai jų tai – gyvenimo būdas. Iš to jie pelnosi duoną. Gaidžių kovos čia yra verslas. Teko skaityti, kad kovinių gaidžių augintojai – vieni turtingiausių žmonių Filipinuose.
Gaidžių ringas (pavadinkim jį taip) suręstas giliausiame miestelio sodybos kieme. Aplink jį – kelios dešimtys stebėtojų. Moterų nėra. Visi stebėtojai – vyriškos giminės atstovai. Nuo vaikų iki garbaus amžiaus sulaukusių filipiniečių. Minia šurmuliuoja. O kovosiančių gaidžių savininkai susikaupę. Nuo to, ar jų gaidys laimės ar pralaimės kautynes, priklauso jų šeimos gerovė.
Nuo gaidžių kojų nuimamos plastmasinės apsaugos ir pritaisomi aštrūs peiliukai (tai jais šokinėdami jie sužeidžia vienas kitą). Gladiatoriai suleidžiami į ringą. Pašiaušia plunksnas… Sekundę stebeilija vienas į kitą. Strykteli. Kartą… Antrą… Trečią… Blyksteli peiliuko ašmenys… Dar minutė ir ant ringo smėlio ištrykšta kraujas. Minia aplink ringą nuščiūva.  Vienas gaidys sužeistas. Kuris?! Tylą pertraukia tų, kurie statė už laimėjusį gaidį, euforija.
Kruvinas, kelias minutes trukęs reginys. Ir tiek emocijų!?

Pralaimėjusio gaidžio savininkas pasilenkia prie negyvo savo augintinio, privalu jį atiduoti nugalėjusio gaidžio savininkui. Pastarasis greičiausiai nukautąjį atiduos (ar parduos) kuriam nors bariukui. O po to kuris nors turistas sudoros nelaimėlį pietums… Tokia nelemta baigtis…
Užsukame į paplūdimyje įsikūrusį restoranėlį „Blue Carrot“. Aptarinėjam tik ką matytas gaidžių kovas. O aš vis galvoju, kodėl tas kruvinas reginys taip kaitina vyrų kraują? Ko iš tiesų reikia vyrams? Bet gana apie tai.
20:30 ateinam į „Shipwrecked Bar & Restaurant“. Bevakarieniaudami ir bežaisdami biliardą apsisprendžiame: El Nido pamatėme užtektinai, tikėtis, kad jūra nurims ir rytoj galėsime plaukti po salas, neverta, tad rytoj važiuojam į Taytay.

Atplaukimas iš Cacnipa į El Nido. 2000 PHP (2 žm.) ~ 100 LTL.
1 nakvynė Lally and Abet Beach Resort (dvivietis kambarys). 660 PHP (2 žm.) ~ 31 LTL.
Internetas miestelyje. 100 PHP (1 val.) ~ 5 LTL.
Island hopping (iš Lally & Abet) – Tour 1, + lunch. 800 PHP (2 žm.) ~ 38 LTL.
Island hopping (iš Artcafe) – Tour B, + lunch. 900 PHP (2 žm.) ~ 43 LTL.
1 kg (apie 5 vnt.) omarų Squidos (beje, tai pati brangiausia jūros gėrybė). 800 PHP ~ 39 LTL.
Tricycle nuo Lally&Abet iki Corong Corong Bay. 10 PHP (2 žm.) ~ 0,5 LTL.
Biliardo partija „Shipwrecked Bar & Restaurant“. 5 PHP ~ 0,25 LTL.

Kovo 7 d. (pirmadienis)
El Nido, Taytay

Atsikeliam anksti. Nors ir šiaip esame nereali kompanija, ta prasme mūsų šešetukas itin šaunus. Jeigu jau susitariam keltis su gaidžiais, tai taip ir bus.
Autobusas į Taytay išvyksta 9 val. Autobusų stotis čia pat – prie Lally & Abet. Iš tikrųjų jokios autobusų stoties nėra. Tiesiog taip vadinama vieta ant kalnelio, kur atvyksta ir išvyksta autobusai.
Papusryčiaujam, atsiskaitom su Lally & Abet ir 8:45 susiropščiam į pilnutėlį autobusą. Tiesa, mudu su Liudu buvom paskutiniai įlipę į autobusą, mat Lally & Abet administracijos mergaitė labai ilgai ieškojo mums grąžos. Tiesą sakant, iš pradžių ji net neieškojo grąžos, tikėjosi, kad mes tuos pinigėlius paliksime jai kaip arbatpinigius.
Na… Tegul tai tik suknisti šimtas pesų, bet bent jau aš laikausi principo palikti arbatpinigius tiems, kas tikrai to nusipelno. O Lally & Abet į „nusipelniusiųjų“ kategoriją nepapuola. Deja.
Autobuso vairuotojas kažką pašūkavęs filipinietiškai, greitai mums suranda šešias vietas. Kuprines sukrovę ant autobuso stogo, įsitaisome mums atlaisvintose sėdynėse. Prie Pauliaus sėdynės pririštas margaplunksnis gaidys. Sakyčiau, kiek per daug egzotikos. Mūsų prašymu tas padarėlis patalpinamas autobuso bagažinėje. Bet tas gaidys – anokia egzotika – nuvažiavus keletą kilometrų ir autobusui sustojus pakelėje, matome kaip ant autobuso stogo užkeliama kiaulė. Taip taip. Kaip tik ten, kur ir mūsų kuprinės…………. Toks jausmas, kad filipiniečiai keliauja su visa savo manta. Su vaikais, su didžiausiais maišais, su savo naminiais augintiniais… ..tuo žvyruotu, duobėtu keliu.
Daugelis pakeleivių prisidengia veidus skarelėmis. Pasekame jų pavyzdžiu.

Kelyje užtrukę apie 2 ½ val., išlipame Taytay. Tai – senoji Palawan’o sostinė. Čia yra išlikusios dar Ispanų kolonizacijos laikais (1667 m.) statyto forto liekanos. Yra ir bažnyčia, kuriai daugiau nei 300 metų. O vat kelionių gido teiginį, kad „there are numerous shops with a suprisingly wide range of goods“ galiu drąsiai paneigti. Čia net normalią (švarią) kavinukę sunku rasti. Jeigu ne Taytay šiaurėje esantis Sandoval oro uostas, vargu bau, ar turistai užsuktų į Taytay.

Dar būnant El Nido Squidos šeimininkas rekomendavo nuvykus į Taytay apsistoti jo draugui (irgi prancūzui) priklausančiame resort’e „Casa Rosa“. Į rekomendacijas mes visada atsižvelgiame. Užlipus į kalvą, ant kurios įsikūręs Casa Rosa, atsivėręs vaizdas užgniaužia kvapą… Žemai, lyg ant delno, tas senasis fortas. Už jo – beribė banguojanti jūra. Tolumoj horizonte – rūke skendinčios kalvotos salos. O čia pat, kalvos papėdėje viena šalia kitos sugrūstos varganos lūšnelės. Visas Taytay prieš akis. Gražu nenusakomai.
Resort’o šeimininkai – prancūzas Thierry, gyvenantis Filipinuose jau 19 metų, ir jo filipinietė žmona Rose.
Kažkada Thierry ir Rose priklausė Flower sala. Jie ten buvo įkūrę Flower Island Resort. Bet kai šeimoje atsirado 8 mažyliai, norom nenorom, Thierry teko rinktis sėslesnį gyvenimo būdą.

Casa Rosa yra du kotedžai su TV, vienas be TV ir tuzinas kambariukų su bendra vonia. Įsikuriame kotedžiukuose. Sąlygos puikios! Ateiname užkasti į Casa Rosa restoraną. Čia aukštai vėjuota… Thierry mano, kad ir rytoj, ir gal dar pora dienų bus taip pat vėjuota, kaip ir šiandien. Mat dabar prasidėjęs „windy“ sezonas. Tos mažos bangelės jūroje (na, mažos jos mums tik iš viršaus atrodo) prilyginamos štormui.
O tai kaip gi tuomet mūsų noras aplankyti aplinkines salas?
Thierry sako pasidomėsiąs, ar yra tokia galimybė, bet tikina, kad jis pats tokiu oru niekur neplauktų.

Kovo 8 d. (antradienis)
Taytay

Pabundu anksti. Nors namelio langai įstiklinti (izoliacija turėtų būti pakankamai gera), siautėjantis vėjas neleidžia miegoti. Rodos, jis dar stipresnis nei vakar. Iš namelių išlenda kompanionai. Slenkam pusryčiauti. Ir vėl neduodam šeimininkui ramybės – žūtbūt norim išplaukti į jūrą. Juk bangelės atrodo tokios nedidukės! Jis vadina mus bepročiais, sako, kad esame „crazy tourists“, bet kažkam paskambina ir po valandėlės jaunas filipinietis išsitaršiusiais plaukais užkopia į kalvą. Sako, kad jūra tikrai banguota, bet plaukti nepavojinga. Tą mes ir norėjome išgirsti. Plaukiame. Bandom suderėti kainą. Jis gudriai nusišypso ir paprašo beveik dvigubai didesnės sumos nei kad rašoma kelionių gide… Bet mums gi jūra iki kelių. Sukertam rankom. Vaikinukas išbėga ruošti valties. O mes pasiėmę maudymosi reikmenis, įkandin nusileidžiam į prieplauką.
Valtis paruošta. Šiaip taip į ją sulipam. Dėl didelio bangavimo valtis negali priplaukti prie pat molo, tad į ją patenkam per kita, mažesnė valtelę. Susėdam ant denio. Kitų vietų nėra. Na, tiesa, Liudas užsiropščia ant vairininko būdelės. Valtis nepritaikyta turistams. Su ja į aplinkines saleles iš Taytay plukdomi ryžiai ir kiti maisto produktai. Bet mums tai nė motais. Plaukiam!
Na… …plaukimo žodžiais nenusakysi… Tai tikrai ne tas ramus pasisiūbavimas per jūrą. Bangos… Apie 1,5 m aukščio. Sulig kiekviena banga valties priekis pakyla į viršų ir teškiasi į kitą bangą, šliūkšteldamas ant mūsų nemenką pliūpsnį vandens. Maža nepasirodo. Sėdim kiaurai permirkę. Ir kuomet pamatau, kaip vienas iš valtininkų, kuris, demonstruodamas savo drąsą, sėdi ant valties priekio, iki pusės panyra į bangą (kartu su valties pirmagaliu), nusisuku. Nenoriu to matyti. Dabar, kuomet sėdžiu atsukusi jūrai nugarą, jaučiuosi kiek drąsiau. Nors pamažu imu tirtėti. Iš šalčio. Ir baimės. Kitos merginos irgi atrodo išsigandusios. Įsitvėrusios kur papuolę. Permirkusios. Vaikinai, nors irgi šlapi iki paskutinio siūlelio, atrodo kiek ramesni. Pauliaus ramumas mane net stebina. Na, gal ir man taip reikėtų – mintyse „primesti“, kad sudužus valčiai nebūtų sudėtinga į kurią nors salą nuplaukti… …gal tuomet ir man būtų ramu… Atsisuku pažiūrėti, ar dar toli plaukti iki artimiausio kranto. Banga, rodos, to tik ir laukė – į veidą šliūkšteli vandens… Bet spėju pamatyti, kad plaukti liko nedaug. Na, gal 15 minučių.
Pagaliau priplaukiam Elephant salą. Inkaras išmetamas kiek tolėliau nuo kranto. Mūsų valtininkai moja ant kranto vaikštinėjantiem geziukam. Dar pora minučių… Matom kaip paruošiama mažesnė valtelė, kuri mus (dar neatsigavusius po tokio „įspūdingo“ plaukimo) paims ir nuplukdys į krantą. Čia mudu su Jordan’u sumojam, kad „velniam“ laukti kol ta valtelė priplauks. Juk ir taip esam kiaurai permirkę. Tad dviese neriam gylėn ir po keleto minučių pasiekiam krantą. Vis dar tirtu. Tokių ekstremalių pojūčių nesu gyvenime turėjusi. Kol kas nenoriu nieko sakyti. Kai nurimstu (visi nurimstame), apsidairau. Iškilusiose uolose gausu paukščių lizdų. Dėl to ši sala saugoma policijos. Mat joje kas tris mėnesius renkami paukščių lizdai. Lizdai reikalingi tam, kad būtų iš ko gaminti Nido sriubą, itin populiarią kiniečių tarpe. Mat šie šventai tiki, kad paukščių seilės turi gydomųjų savybių (pas juos tokia sriuba populiari jau nuo XVII amžiaus). „Nido“ išvertus iš ispanų kalbos reiškia „lizdas“.
Norite tikėkit, norit ne, bet tas balkšvas puodelio formos lizdelis kainuoja didelius pinigus. Kilogramas tokių lizdų Maniloje kainuoja per 200 tūkst. PHP (~ 3,7 tūkst. USD), o tarptautinėje rinkoje kaina gali siekti 400 tūkst. PHP už kg. Sako, kad per metus vienas žmogus gali surinkti apie 20 kg paukščių lizdų.
Iš esmės, lizdas – tai išdžiovintos mažų vienspalvių paukštelių (angl. swifts) seilės. Paprastai tie paukščiai, kurių itin gausu Palawan’e, atėjus laikui perėti, naudodami savo seiles suneria puodelio formos lizdą, kuris ir vertingas dėl tų seilių. Saloje gyvena keliasdešimt „geziukų“, kurie taip ir dirba – atėjus laikui kariasi į uolas ir iš uolų įplyšimų renka paukščių lizdus.
Na, kiekvienam savo… O mes tai mėgaujamės ramaus paplūdimio malonumais. Jokio vėjo, kuris jau buvo bepradedąs įkyrėti… Vaikštinėjame, į saulę vėpsome, šonus kaitinam… Nueiname iki mažosios lagūnos, išsimaudome oloje esančiame 10 m skersmens ir 6 m gylio baseiniuke, kuriame gėlas vanduo sumišęs su jūros vandeniu, ir išplaukiam atgal į Taytay.

Laikas taip greitai bėga. Dabar 16:00. Skrodžiam bangų viršumi. Viena banga iškelia mūsų valtį į viršų, kita – vėl ją „pagauna“ ir neša kranto link. Jokio ekstremalumo. Grįžtam plačiai besišypsodami. Su Liudu nutariame, kad šiandien gera diena švęsti. O ir progų keletas. Dar neatšvęstos vestuvės (mum gi ši kelionė – medaus mėnuo). Tarptautinė moters diena. Na, ir tas sėkmingai pasibaigęs šiandieninis plaukimas jūra tegul irgi bus proga šventei…
Užsakom vakarienę. Thierry ir Rose, supratę, kad tai ne paprasta vakarienė (dėvim “Just married” T-shirts), fantastiškai paruošia stalą. Nukrauna lėkštėmis, pilnomis garuojančio maisto. Dvi didžiausios lėkštės karališkųjų krevečių (paruoštų su česnaku ir sviestu), dvi didžiausios lėkštės ryžių (su daržovėmis ir su česnaku), didžiausias bliūdas virtų bulvių su virta mėsyte (Gintarytės pageidavimu) ir didelis dubuo pjaustytų vaisių (mano pageidavimu). Pamerkiama gėlių puokštytė stalo vidury. Užsisakome Tanduay. Du didelius butelaičius. Aš gurkšnoju Tanduay su ananasų sultimis (tinka), bet ne už ilgo prisijungiu prie likusiųjų, ištikimų Tanduay & Coke.
Pagalvoju, kad dabar vertėtų išsitraukti dienoraštį. Įspūdžių ir vėl begalė. Primarginu… Pritariu Liudui: „Paulius – molodec bachūras, kad atrado Filipinus“. Pritariu Pauliui: „Taip keliauti, pajausti vietinę dvasią. Su šūdais ir su gaidžiais. Super“. Pritariu Gintarei: „Negalim skųstis, kad blogai gyvenam, kai matom, kaip skurdžiai žmonės čia gyvena“. Pritariu Loretai: „Mus saugo jos mamos įduota šventintos Agotos duonos riekelė“. Pritariu Jordan’ui: „Very nice, very nice“. Pritariu… Pritariu… Jau gerokai po vidurnakčio. Užverčiu dienoraštį.

Autobusas iš El Nido į Tay Tay. 300 PHP (2 žm.) ~ 15 LTL.
1 nakvynė Casa Rosa (cottege be TV). 800 PHP (2 žm.) ~ 39 LTL.
1 nakvynė Casa Rosa (cottege su TV). 1000 PHP (2 žm.) ~ 48 LTL.
Plaukimas iki Elephant Island ir atgal. 2500 PHP (6 žm.) ~ 119 LTL.
„Šventinė“ vakarienė Casa Rosa (maistas ir alkoholis). 600 PHP (2 žm.) ~ 29 LTL.

Kovo 9 d. (trečiadienis)
Taytay, Coco-Loco

Šiandien išsiskiriam su Loreta ir Pauliumi. Jie pasilieka Taytay. Rytoj skris į Manilą ir likusį laiką iki penktadienio vakaro (išskrendam iš Filipinų penktadienį apie 23 val.) skirs shopping’ui. Tuo tarpu mes nenusiteikę grįžti į Manilą. Tad traukiam atgal į Puerto Princessa, bandysim dar bent vieną dieną „pagaudyti“ saulę ir skrisime į Manilą tik penktadienį po pietų.
Papusryčiaujam. Porai dienų atsisveikinam su Loreta ir Pauliumi. Padėkojam Thierry ir Rose už jų puikų resort’ą, už nuostabią vakarienę, tiesiog už fantastiškai praleistą laiką ir 9 val. išvažiuojam iš Taytay. Į Puerto Princessa. Po trijų valandų autobusas dešimčiai minučių sustoja Roxas. Mudu su Liudu neiškenčiam (gana jau to važiavimo dulkėtais keliais). Nutariame pasilikti Roxas ir nuplaukti į Coco-Loco salą. Jordan’as su Gintare, šiek tiek pasvarstę, nutaria atstumą iki Puerto Princessa įveikti šiandien. Tad paskubom sutariam, kad jie apsistos tame pačiame Puerto Princessa viešbutyje Admiral, kad nupirks lėktuvo bilietus į Manilą, kad rytoj iš Honda Bay išplaukę Island hopping, bus vienoje saloje, o mes prie jų prisijungsime… Tiek. Kaip nors surasime vieni kitus.
Roxas – miestelis prie jūros. Didesnis, švarus miestukas, cementu grįstomis gatvelėmis. Su triračiu motociklu nuvažiuojame iki prieplaukos. Čia yra Coco-Loco informacijos centras. Už pusvalandžio išplaukiame ir netrukus priplaukiame Coco-Loco Island. Tai rifų sala su balto smėlio paplūdimiu ir nuostabiais gyvais koralais toliau nuo kranto. Numetę kuprines mums skirtame namelyje, išbėgame į paplūdimį. Mano vyras snorkel’ina. Sako, kad tokių gražių koralų dar niekur nėra matęs. Vėl ir vėl dedasi nardymo kaukę ir panyra į vandenį… Aš tuo tarpu mėgaujuosi absoliučia vienatve paplūdimyje.
Saloje vienas resort’as – Coco-Loco resort. Užimantis ne itin didelį plotą. Čia pastatyta daug kotedžiukų, kuriems, mano nuomone, verkiant reikalingas remontas. Nors kosmetinis. Teritorijoje įrengta krepšinio aikštelė, tinklinio aikštė. Yra stalo teniso stalas, biliardo stalas. Nardymo centriukas. Organizuojamos iškylos valtimis… Žodžiu, rūpinamasi turistų užimtumu. Gera būtų, jei čia būtume visi atkakę. Dviem liūdnoka…
Užsisakom vakarienę. Stebim kaip saulė gulasi į debesis. Viskas spindi rausvos jūros fone. Tikras rojaus kampelis. Pareinam į savo kotedžiuką. Vyras pasilieka lauke. Aš palendu po dušu ir eidama į lauką pas vyrą nulaužiu durų rankeną. Metalinę. Neblogai. „Strong woman“…….. Atsigulam. Vartomės ant šiaudinio čiužinio… Rytoj ryte išplauksime.

Autobusas iš Tay Tay į Roxas. 300 PHP (2 žm.) ~ 15 LTL.
Autobusas iš Tay Tay į Puerto Princessa. 300 PHP (2 žm.) ~ 15 LTL.
1 nakvynė Coco-Loco Resort (cottege, breakfast and lunch; + boat transfer). 2400 PHP (2 žm.) ~ 115 LTL.

Kovo 10 d. (ketvirtadienis)
Coco-Loco, Puerto Princessa

Akimis palydžiu Coco-Loco. Ta trumputė atostogų akimirka grimzta praeitin. Roxas paplūdimyje laukia mikroautobusiukas. Įsitaisom gan komfortabiliai. Po 2 valandų gerame kelyje, paprašom vairuotojo stabtelti prie keliuko į Honda Bay. Išsilaipinam. Čia pat šalikelės troboj kažką dirbęs vaikinukas pasisiūlo mus nuvežti iki prieplaukos. Išsiaiškinam, kad Jordan’as su Gintare yra Pandan saloje. Plaukiam pas juos.
Susitinkam. Pandan saloje pabūnam dar valandžiukę ir išplaukiam į Snake Island. Su dviem valtim. Snake sala jauki. Balto smėlio paplūdimys ir į jūra nuvingiuojantis smėlio ruožas. Suręstos stoginės ant kranto ir palinkusios palmės (akiai jau įprastas vaizdelis). Besiklausydama kompanionų aikčiojimo, nutariu ir aš pasnorkel’inti. Užsidedu nardymo kaukę. Plaukiu prie būrelio japonų. Ir nors japonų nardymo… …ką ten nardymo… …paprasčiausio plaukimo sugebėjimai labai primityvūs, jų būrelyje yra vienas drąsuolis, kuris saujoje suspaudžia bandelę, neria gilyn ir pažeria vandenyje permirkusios duonos trupinius… Žuvų reakcija žaibiška. Tuos trupinius puola šimtai jūros gražuolių. Kokių jų čia tik nėra! Vienspalvės juodos, vaivorykštės spalvų, gelsvos su ružavais dryželiais… Išgraibsto trupinius ir vėl ramiai plaukioja aplink. Tik viena drąsuolė (ta su dryželiais), rodos, taikosi į mane. Bet aš gi ne bandelė!!! Jaučiu tik kaip ji savo pelekais brūkšteli man per koją. Ach, išdykėlė.
Apleistoje Starfish saloje nesimaudome. Krantas akmenuotas, o ir vanduo purvinokas. Saloje yra šioks toks resort’as. Kažkada, matyt, tai buvo gan neblogas namelių kompleksas. Dabar gi viskas apleista. Apšiurę. Bet už tai čia galima nusipirkti alaus. Išlenkiam po butelaitį ir plaukiam atgal į Honda Bay.
20:30 vakarieniaujam Kalui. Aš dar nubėgu į suvenyrų parduotuvytę ir nuperku keletą T-shirts lauktuvėms. Šįkart jokių didelių shopping’ų!

Kovo 11 d. (penktadienis)
Puerto Princessa, Manila

Atsikėlę nutariam niekur neplaukti. Nors iki lėktuvo laiko yra (oro uoste turėtume būti ne ankščiau kaip 16 val.). Išeiname paklajoti po Puerto Princessa. Nuperkame tuziną maikučių, keletą pakabučių, dar vieną kitą suvenyriuką. Tokios neypatingos šiemet bus mūsų lauktuvės. Bet ką jau čia, juk sakoma, kad „dovanotam arkliui į dantis nežiūrima“. Ta lietuviška liaudies išmintis…
16:45 lėktuvas atsiplėšia nuo Palawan’o žemės. Pradedam skaičiuoti paskutines fantastiško atostogų laiko valandas. Apie Manilą šįkart… Na, nedaug tegaliu parašyti. Nors Paulius su Loreta sako, kad apsipirkinėjimas – fantastiškas, bet aš tos shopping’o patirties Filipinuose neturiu. Tad iš piršto nieko neišlaušiu. Galiu tik patarti tiems, kurie, kaip ir mes Maniloje turės keletą valandų ir pervažiavę iš Domestic į Tarptautinį oro uostą, nutars išeiti iš oro uosto teritorijos, ketindami artimiausioje parduotuvėlėje nusipirkti, tarkim, Tanduay…….. Nedarykit to. Tas rajonas šalia tarptautinio Manilos oro uosto šimtus kartų baisesnis nei rajonas šalia oro uosto mūsų sostinėje. Ką ten šimtus. Tūkstančius! Klaidžios gatvelės. Landynės. Grotuoti kioskų langai. Smarvė. Išmaldos prašantys vaikai. Mus slapčiomis tiriančios valkatų akys. …jei tik stabtelim prie kurio nors kioskelio, kaipmat mus rateliu apspinta vietiniai. Nejauku. Einam atgal į oro uostą.
21:00 oro uoste susitinka visa mūsų kompanija. Šešetas.
Na, apie Filipinų biurokratiją buvome girdėję, tačiau iki išvykimo iš Manilos su tuo susidurti neteko. Oro uoste nusistovėjusi išvykimo tvarka mus daugiau nei abstulbina… Pasakysiu tik tiek, kad visas patikras „einame“ 3 valandas. 5 patikrinimai… Beveik kiekviename jų, atstovėję nemenką eilutę, esame apčiupinėjamai, apglostinėjami, išaunami iš batų ir pan. Paskutinis – šeštasis – atidus rankinio bagažo tikrinimas. Beje, nepatartume palikinėti bagažo oro uosto saugykloje, mat jo atsiėmimo procedūra yra sudėtinga ir užimanti nemažai laiko – bagažą galima atsiimti tik registruojantis (Check-in). Check-in darbuotojas privalo eiti kartu į saugyklą… Na, net nesinori rašyti apie tai…
Taigi, vos suspėjame nupirkti filipinietiškų saldainių (oro uosto Duty free) ir, vis dar neatsigaudami po tokio ilgo proceso, įlipame į lėktuvą. Mintys susijaukusios…

Mikroautobusas iš Roxas į Puerto Princessa. 300 PHP (2 žm.) ~ 15 LTL.
Island Hopping. 800 PHP (2 žm.) ~ 39 LTL.
Pandan Island Entrance fee. 50 PHP (2 žm.) ~ 2,4 LTL.
Tricycle iš Honda Bay iki viešbučio Admiral. 100 PHP (4 žm.) ~ 4,8 LTL.
„Asian Spirit“ lėktuvo bilietai iš Puerto Princesa į Manilą. Plius oro uosto mokesčiai. 1870+40 (1 žm.) ~ 91 LTL.

Kovo 12 d. (šeštadienis)

Paryčiais nusileidžiame JAE. Dubajaus oro uoste „prastumiame“ keletą valandų. Beslampinėdami po Duty free parduotuves. Begurkšnodami alų oro uosto kavinukėje (po 8 USD už bokalą)…
Dar penkios valandos ore ir leidžiamės Maskvoje. Ne tik vasariškai nusiteikę, bet ir vasariškai apsirengę. Maskva nenustebina – pasitinka 15°C šaltis. Įsispyrę į sandalus, su trumparankoviais marškinėliais tylomis stebime besisukantį bagažo takelį. Kas bus, jeigu mūsų bagažas „neateis“? Kai pamatome raudoną maišą, kuriame sugrūsti mūsų žieminiai apdarai, nudžiungame. Čia pat skubame apsikiūtoti megztiniais, šalikais, kepurėm ir pirštinėm. Kuprines susiverčiam ant pečių ir važiuojam tiesiai į geležinkelio stotį. Apie 19 val. įsitaisom traukinio kupė. Traukinys pajuda namų link.
Dar šiek tiek ir iškapsės paskutinės atostogų minutės…
Dar šiek tiek ir būsime Vilniuje…
Dar šiek tiek ir užmarštin nugrims kelionės detalės…. Esu tikra, kad daug kas pasimirš. Ta mūsų kasdienybė moka
išblukinti pačius fantastiškiausius gyvenimo įspūdžius.
Bet vistiek mes visada VISADA žinosim… …„very nice, very nice“…

VISKAS!!!