Et, ta lietuviška žiema… Tai sniegas, tai dargana… Tai speigas, tai švelnus, skruostus gnaibantis vėjūkštis… Tai apniukęs dangus, tai blykstelintis saulės spindulys… Sniego kepurės ant stogų… Apledėję šaligatviai… Liūdnai apsnigtomis šakomis nukarę medžiai… Nebylūs, skubantys praeiviai, nosis įbrukę į storiausius šalikus… Rodos, nuolatinės grumtynės su žiemos stichija. Tad nusprendėme pabėgti… …pabėgti iš šalčio, vėjo ir darganų nualintos Lietuvos. Buvome beprotiškai pasiilgę šiltų saulės glamonių ir nenusakomo jūros mėlio, ir vasariškos dangaus žydrynės, ir tų dar nematytų džiunglėmis aprėmintų paplūdimių… Buvome ištroškę egzotikos… …svaigome vien nuo minties, kad va – drybsosime po palmėmis, klausysimės jūros šnarėjimo ir gersime ką tik nuskinto kokoso pieną… Veržėmės į kitos kultūros šalį, norėdami įsitikinti, kad ji ne veltui vadinamas šypsenų šalimi. …vis svajojome…

Tad nenuostabu, kad viena dieną supratome, jog atėjo laikas… …laikas įgyvendinti savo svajones – krautis kuprines ir traukti į šiltą Azijos pakraštį, į dar tikrai lietuvių turistų masių neatrastą šalį – Tailandą. Prieš tai išnaršę begalę Internetinių svetainių, prikaupę didelį kiekį įvairiausios informacijos bei patarimų apie tą tolimą Azijos šalį, padiskutavę su jau Tailande apsilankiusiais tautiečiais ir kitataučiais, paskaitinėję kelionių gidą apie Tailandą (beje, savarankiškiems keliauninkams įsigyti Lonely Planet Travel Guidebook „Thailand“, sakyčiau, būtina), neišsigandę paukščių gripo protrūkio Tailande ir atsispyrę mūsų pažįstamų nerimastingiems atkalbinėjimams, vasario 21 d. pakilome iš Vilniaus aerouosto…

Bet apie viską iš eilės.

Kelionė: Vilnius – Amsterdamas – Pietinis Tailandas – Amsterdamas – Vilnius

Kelionės laikotarpis: 2004 m. vasario 21 d. – kovo 13 d.

Keliavo: Dushke, Loreta, Paulius ir Liudas

…beje, iškart pasakau, kad pasakojime pateikta mūsų asmeninė nuomonė. Mes jokiu būdu nepretenduojame į absoliučią tiesą. Jeigu jūs jau pabuvojot Tailande ir jūsų nuomonė kitokia nei kad čia bus išsakyta, tai jau ne mūsų reikalas, – į ginčus tikrai neketiname veltis.

Taigi… Mūsų kompanija susidėjo iš keturių asmenų, trim savaitėm iš vadovų, ekonomistų ir šiaip plataus profilio specialistų patapusių backpacker’iais (keliavome mes su kuprinėm). Svarbiausi darbeliai, kuriuos nudirbome prieš išskrisdami į Tailandą čia Lietuvoje (dažniausiai sėdėdami prie alaus bokalo, apsikrovę šūsnimis reikiamos informacijos), buvo tokie:

1. Pirmiausia, pasirinkome išvykimo laiką. Vasario mėn. pabaiga – kovo mėn. pradžia. Tai svarbu! Mat nors toje šalyje visus metus vyrauja šilti ir švelnūs orai, yra skiriami trys sezonai:

• kovo pabaiga – gegužės mėn. – karštasis sezonas („hot seazon“), kuomet neiškrenta beveik nei vienas lietaus lašas ir temperatūra gali pakilti iki 45 laipsnių šilumos. Dažniausia tuo metu į Tailandą beldžiasi itin „karščiui atsparūs“ turistai;
• birželio-spalio mėn. – lietingasis sezonas („rainy seazon“), kada beveik kasdien po keletą valandų pila kaip iš kibiro. Tačiau skirtingai! …gali pasisekti – kiaurai lyti naktimis, bet ne dienomis, arba nepasisekti – pliaupti šviesiuoju paros metu. O gali ir visą savaitę nelyti, čia kaip kam pasiseks…
• lapkričio-vasario mėn. – vėsusis sezonas („cool seazon“),kai temperatūra siekia 25-30 laipsnių šilumos (vietomis ji gali nukristi iki +20, vietomis – pakilti iki +35). Tai pats palankiausias sezonas keliavimui. Galbūt kuriame nors Tailando regione pliūptels lietus, bet tai tikrai retas atvejis.

…na, ir pridursiu, nenustebkite, jei nusibeldę į Tailandą „rasite“ kitas kainas nei kad bus paminėtos šiame pasakojime. Mat gi viskas priklauso nuo sezono ir jo metu į šalį suplūstančių turistų. Kadangi daugiausiai jų beldžiasi į Tailandą lapkričio-kovo mėn., tad ir kainos tuo metu šiek tiek didesnės nei kad, pavyzdžiui, lietingojo sezono metu. Beje, Tailando piniginis vienetas yra tailandietiškas batas (toliau – THB), tuo metu 1$ buvo vertas ~39 THB, 1 € – ~45 THB.

2. Antras nemažas darbelis buvo preliminaraus maršruto sudarymas. Vartydami tas pačias šūsnis popierių ir skaitinėdami ten jau pabuvojusių keliauninkų pasakojimus apie tai, kada, ką ir kaip verta pamatyti toje šalyje, sudėliojom taškelius Tailando žemėlapiuke. Tai irgi nemenkas darbelis, ypač norit, kad kuo mažiau nesklandumų būtų kelionėje. Kiek konkrečiai dienų ir kur praleisime neplanavome, laikėmės principo – „patiks vieta, būsim ilgiau, nepatiks – trumpiau“, juolab, kad ketinome į Tailandą vykti ne mažiau kaip trim savaitėm. Apsisprendėme tik dėl to, kad nuskridę į sostinę Bankoką ir jame praleidę pora dienų trauksime į pietus, pradėsime nuo salos Ko Lipe, esančios su Malaizija besiribojančioje Satun provincijoje, po to trauksim aukštyn į Krabi kurortą, Phi Phi Don salą, vėliau į salą Ko Samui ir galiausiai, likus keletui dienų iki išskridimo atgal į Lietuvą, sugrįšime į Bankoką. Taigi, sudėjome 5 taškelius Tailando žemėlapyje.

 3. Kai jau buvo aišku, kokiu maždaug metu norėtume važiuoti į Tailandą, tris savaites iki skrydžio įsigijome lėktuvo bilietus Vilnius – Amsterdamas – Bankokas – Amsterdamas – Vilnius (tik bilietus, be viešbučio). LAL ir KLM lėktuvais. Geresnio pasiūlymo, nei kad mums pateikė viena kelionių agentūra, tuo metu niekur kitur neradome… Lėktuvo bilietas kainavo 2630 Lt, Tailando viza – 177 Lt ir draudimas – 53 Lt. Viso, kaip matote, 2860 Lt. Beje, apie vizas… kaip žinia, Lietuvoje nėra Tailando ambasados, tad pasus vizoms DHL paštu teko siųsti į Danijoje esančią Tailando ambasadą. Vizas „pagamino“ per savaitę. Pati viza kainuoja ~90 Lt, nusiuntimas – 350 Lt (tad kuo daugiau pasų siunčiama vienu metu, tuo pigiau atsieina).

Aišku, jei biudžetas neleidžia mokėti 2860 Lt už skrydį, vizą, ir draudimą, yra pigesnis būdas, kaip nukakti iki Tailando, – galima važiuoti traukiniu arba autobusu į Maskvą (važiuojant traukinių reikalingos RU ir BLR vizos, autobusu tik RU) ir iš ten Aeroflot’u ar Turkmėnų avialinijomis į Bankoką. Čia reguliarūs skrydžiai ir jų kainos 470 – 650 USD į abi puses. Kelionės išlaidos iki Maskvos ir atgal čia aišku neįtrauktos.

Jei kelionei negalite ar nenorite skirti daugiau nei 2 savaičių – optimaliausias variantas būtų rinktis čarterinius skrydžius iš Varšuvos arba Rygos, t.y. kreiptis į kelionių agentūrą, kurį pardavinėja į Tailandą organizuojamus turus.

Tačiau šie skrydžiai organizuojami tik sezono metu, t.y. lapkritį – kovą. Kadangi mes į Tailandą skridome 3 savaitėm ir neketinome visą tą laiką sėdėti vienoje vietoje (čarterinių skrydžių atveju viešbutis juk apmokėtas visam buvimo laikotarpiui) – šis variantas mums netiko. Ir šiaip dar yra daug priežasčių, kodėl mes nesirinkome organizuoto turo.

4. Toliau… Atsižvelgdami į palankius atsiliepimus Internete ir pakankamai teigiamą aprašymą Travel Guidebook’e, rezervavomės kambarius Bankoke Atlanta Hotel (http://www.theatlantahotel.bizland.com) dviem pirmosiom mūsų viešnagės Tailande dienom. Tiesa, patvirtinimo, kad kambariai rezervuoti, negavome, bet Bankoke apstu viešbutukų ir svečių namų – manau, nebūtų buvę jokių sunkumų rasti kur apsistoti.

5. Ir galop, vėlgi Internete užsisakėme traukinio bilietus iš Bankoko į Hat Yai, nes norint pasiekti pirmąjį mūsų nuplanuotą kelionės taškelį (salą Ko Lipe) pirmiausiai reikėjo nusigauti būtent iki Hat Yai. Bilieto kaina: 755 THB (~ 19$) už viršutinį gultą ir 845 THB (~ 21,5$) – už žemutinį. Gavome patvirtinimą, kad Tailando oro uoste mūsų lauks pasiuntinukas, kuris už 300 tailandietiškų batų (~ 7,6$) pristatymo mokestį perduos mums traukinio bilietus (http://www.traveller2000.com/train/trains_classes.htm#SecondClass).

Na, dar susikrovėme nemažą pundelį vaistų… Būtiniausi, kurių mums patiems prireikė kelionės metu, būtų: vaistai nuo peršalimo, gerklės skausmo ar slogos, mat ne visi lietuviai atsparūs oro kondicionierių šaltukui, vaistai nuo viduriavimo, vaistai nuo galvos skausmo, dar galima pasiimti vaistų nuo apsinuodijimo ir turbūt užtektų. Prireikė ir mūsų turėtos purškiamos apsauginės priemonės nuo uodų. Beje, kelionės pradžioje intensyviai naudoję dezinfekuojančias servetėles, vėliau ėmėme gyventi pagal tailandietiškus higienos standartus.

Ai, ir beje! Apsauginis kremas nuo saulės būtinas!

Taigi… Kaip jau minėjau, vasario 21 d. ryte išskridome iš Vilniaus ir apie 10 valandą ryte jau buvome Amsterdame.

Kadangi ne apie Amsterdamą aš čia ketinu rašyti, tai paminėsiu tik tiek, jog 10 valandų, kurias reikėjo pralaukti iki skrydžio į Bankoką, „prastūmėme“ bastydamiesi po Amsterdamą. …plaukdami kanalais… …oi kaip skaniai miegojau tame mus „gabenusiame“ laive. Nors prieš akis slenkantys vaizdai tikrai buvo verti dėmesio, bet gi turiu tokią silpnybę – kai jau noriu miego, tai galiu „nulūžti“ bet kur ir bet kada – net priekaištingi mano kompanionų žvilgsniai neišgąsdino. …po to dar paslampinėjom gatvėmis, stebėdami apsirūkiusių praeivių veidus… …kažkokioj „knaipėj“ užkandom, „nusitrenkėm“ į Sex Museum ir 19:40 išskridome į Bankoką!

Apie 11 valandų ore (…beje, nepatikėsit, bet apie 90 proc. lėktuvo keleivių sudarė vyrai – subrendęs jaunimėlis, solidūs dėdulės ir „nupezę“ pensininkai – poilsiautojai, verslininkai ar gal nuotykių ieškotojai – juk Tailandas garsėja kaip sekso industrijos rojus…) ir štai – Tailandas – išsvajotoji šalis! Atostogos!

Bankokas.  Vasario mėn. 22-24 d.; kovo mėn. 10-12 d.

Išlipę iš lėktuvo, kelioliką minučių sugaišę prie pasų kontrolės posto, dar keliolika – atsiimant bagažą ir sugrūdant žiemines striukes bei batus į didelį maišą (kurį vėliau palikome viešbučio Atlanta saugykloje), keletą minučių – keičiant valiutą ir atsiimant per Internetą pirktus traukinio bilietus ir… …pagaliau… …išėjome į lauką… +32 šilumos… Saulė dangumi ritinėjas… Kaip aš to laukiau… …net pabandžiau sau įžnybti, kad įsitikinčiau, jog atsidūriau ne sapnų karalystėj, o tikrų tikriausiam Bankoke!

Iš oro uosto iki Atlanta viešbučio nuvažiavome taxi už 400 THB, plius dvejose vietose patys mokėjome „High way“ mokesčius – 30+40 THB (viso gavos apie 12$). Beje, palyginimui galiu pasakyti, kad paskutiniąją mūsų viešnagės Tailande dieną, nuvažiavę iš Atlanta viešbučio į oro uostą, už taxi tesumokėjome 200 + 70 THB (~ 7$). Taip kad jei norite už taxi paslaugas mokėti mažiau, bumbtelkit vairuotojui: „taxi meter please“ ir „we pay high way taxes“. Jeigu vairuotojas nesutinka jungti taxi meter, tuomet reikėtų tartis, kad high way mokesčius jis pats apmokėtų…

Na, apie Bankoką…

Drąsiai galiu teigti, kad tai – vienas įdomiausių pasaulio miestų. Tikras „crazy city“. Šiuolaikiškumas ir paskutiniai technikos laimėjimai dera su giliašakne Tailando kultūra. Ten – ir didieji Karaliaus rūmai (Grand Palace), pastatyti XVIII amžiuje, ir nuostabiausios architektūros šventyklos, ir Chao Phraya upė, kuria plaukiant matai ant vandens suręstas vargingas lūšneles ir į krantą plakamas krūvas šiukšlių, o tolumoje už jų stūksančius milžiniškus stiklo sienų dangoraižius… Paėjėjus giliau į miesto šurmulį atrandi gausybę šiuolaikiškų prekybos centrų, prašmatnių krautuvėlių, masažo salonų, maisto turgelių bei gatvės prekyviečių… Šaligatviai čia okupuoti maisto gamintojų, smulkių prekeivių ar pavienių elgetų, prašančių išmaldos… Gatvėmis juda nesustojantis automobilių srautas ir grakščiai tarp mašinų laviruojantys tuk-tuk’ai. Vakarėjant polietileniniai atliekų pilni maišai kraunami čia pat ant šaligatvių… Žodžiu, nemaža dozė kitos kultūros! …ir tikrai, jeigu esate girdėję apie to didelio miesto gatvėse verdantį šurmulį – tą ant šaligatvių vežimėliuose gaminamą maistą ir ore tvyrantį pervirto aliejaus tvaiką, apie gatvėse parduodamus mažmožius, apie begalę atpalaiduojančias paslaugas teikiančių salonų, jeigu esate skaitę apie liaunų figūryčių tailandietes, gudriai mirksinčias turistams, jeigu teko nugirsti apie siautulingus vakarėlius naktiniuose go-go klubuose, kuriuose vaginomis atkimšinėjami buteliai ar netgi grojama pučiamaisiais, jeigu kas nors jums pasakojo apie vakarėjant į sex-turistų „medžioklę“ išsiruošiančius įstabiai gražius transvestitus, kurių vyrišką prigimtį išduoda gal tik batų dydis ar išsišokęs Adomo obuolys, sugebančius „atlikti“ blow-job taip, kaip jokia mergina to nesugebėtų… …na, galų gale, jei girdėjote apie nuolat virš to didmiesčio tvyrantį smogą, bet nenusakomą švarą Sky-train traukiniuose ir sustojimuose, tai visa tai (ir ne tik tai) ir yra Bankokas! Ir jam, mielieji, – 221-eri!

Karališkieji rūmai Bankoke

Prekybos centras (vakarėjant)

Apsistojome, kaip ir planavome, Atlanta viešbutyje, esančiame Sukhumvit rajone (angl. „area“), Soi 2 gatvėje. Reception’e mergaičiukė atsiprašė, kad neatsiuntė patvirtinimo, jog kambariai rezervuoti. …bet gi suprantama – tokios „Lithuania“ ten niekas nežino – kam siųsti kokį nors pranešimą į kažkokią nežinomą (ir turbūt neegzistuojančią) šalį… Beje, nebūtume mes lietuviai, pasišovėme žemėlapyje parodyti, kad ta mūsų šalelė egzistuoja. Parodėme. LSSR vadinosi. …mat beveik visur (viešbučiuose ar kelionių agentūrose), kur ant sienos puikuojasi pasaulio žemėlapis, Lietuva dar pažymėta kaip TSRS dalis. Ten niekas nekvaršina sau galvos, kad žemėlapiai seni ir neatitinkantys tikrovės.

Viešbučio Atlanta vieta tikrai gera. 10 minučių eiti pėsčiomis iki artimiausio Sky-train sustojimo, 10 minučių – iki garsiųjų go-go klubų Soi Cowboy ir Nana Plaza, 20 minučių – iki prekybos centrų… Žodžiu, Bankoko mąstais – viskas vietoje. Ir beje, tai seniausias, tikrai nebrangus (viena nakvynė dviems žmonėms kainavo 650 THB (~ 16,5$)) Bankoko viešbutukas, pastatytas 1950-aisiais metais. Komforto jame ne itin daug – viskas paprasta ir šiek tiek apšiurę. Bet! Kambarys erdvus, lova, patalynė, rankšluosčiai, dušas, oro kondicionierius… Daugiau nieko ir nereikia. Be to, tai pirmasis viešbutis visame Tailande, kuriame 1954 m. buvo įrengtas baseinas. Baseinas nemažas (gylis iki 3 metrų, ilgis – apie 10), tad galima ir pasiplaukioti, ne tik pasiturkšti. …ir į akis krentantis linksmas užrašėlis ant prie baseino augančios palmės: „jeigu maudydamiesi po 10 valandos vakare triukšmausite, negausite pusryčių“. …jau nekalbu apie piešinukus, vaizduojančius, kaip apsirengę turistai turėtų ateiti prie baseino… Et gaila, kad nuotraukos nepadariau…

Žodžiu, kaip ten bebūtų, Atlanta turi savo dvasią. Vestibiulis, knygų kampelis, kavinukė (unikalus meniu su išsamiais paaiškinimais) ir joje grojanti muzika – viskas dvelkia 1960-aisiais. Man patiko.

Sekančią dieną, išsimiegoję ir pasistiprinę, nutarėme apžiūrėti Grand Palace kompleksą.

Nukakti iki ten nesunku. Tereikėjo nupėdinti iki artimiausio Sky-train sustojimo, ten įsigyti žetonų už 35 THB (~ 1$) vienam žmogui, už tuos žetonus – Sky-train bilietus ir važiuoti iki Saphan Taksin station. Čia, įsigijus visą dieną galiojantį One Day River Pass (75 THB žmogui), persėsti į Chao Phraya Tourist Boat (service time 9:30 – 15:00) ir leistis į kelionę „along the Chao Phraya River“. Gaudytis nesudėtinga, mat kartu su One Day River Pass (kad nebūtų per daug painu, pasakysiu, kad taip vadinamas paprasčiausias bilietėlis) gausite ir mažutę knygelę – Chao Phraya Travel Guidebook, kurioje trumpai aprašytos visos įdomios vietos, į kurias jus gali nuplukdyti Chao Phraya Tourist Boat.

Grand Palace kompleksas buvo pradėtas statyti 1782 m., užima 218 400 kvadratinių metrų plotą ir yra apjuostas 1900 metrų siena. Ten yra ne tik karališkoji rezidencija ir valdžios rūmai, bet ir vyriausybės įstaigos, ir garsioji Emerald Buddha (Skaisčiojo Budos) šventykla, koplytėlės ir muziejai… Labai įspūdinga! Aukso tviskesys, grakščių formų stogai, manieringų mitologinių būtybių statulos, varpelių skambėjimas… Ir nenusakoma švara…

Paauksuotos mitologinių būtybių statulos…

…ir porceliano gėlėm puošti šventyklų stogai

Tiesa, įėjimas į Grand Palace kompleksą kainavo 200 THB žmogui (~ 5$). Beje nepamirškite, kad lankant jų šventąsias vietas reikėtų deramai apsirengti. Nuogos blauzdos, kulnai ar žavingai apnuoginti moterų petukai atrodys tikrai nederamai, tad teks rengtis už užstatą vietoje gautais drabužiais arba atsisakyti malonumo pamatyti tą įstabų šventyklų vidaus tviskesį.

Ir dar! Gali būti, kad jums priėjus Grand Palace kompleksą, „prisistatys“ neva jums – turistams norintis padėti gidas, kuris bandys jus įtikinti, jog viena ar kita lankytina vieta nebedirba, ir kad geriau jums būtų eiti pasižvalgyti ten, kur jis pasakys ar parodys. Neverta tikėti! Apskritai geriau nekreipti dėmesio į tokių pašaliečių šūkavimus. Paprasčiausiai eikite ten, kur numatę eiti, ir tuomet patys sužinosite, kas dirba, kas nedirba, ką tąsyk galima pamatyti, o ką – ne…

Na, ką dar nuveikėme Bankoke… …neplanuotai daug pasiplaukiojom Chao Phraya upe (mat įsėdom ne į tą boat’ą), dar kiek pavaikščiojom gatvelėmis, įlindom į vieną kitą kavinukę, užsukom į nediduką Robinson prekybos centrą… Ir trečią kelionės dieną iš to įspūdingo didmiesčio patraukėm į pietus.

Ko Lipe (Koh Leepeh). Vasario mėn. 25-29 d.

Iki salos Ko Lipe, esančios Tailando pietuose Satun provincijoje (kuri ribojasi su Malaizija), beldėmės bene visą parą.

Pirmiausiai su taxi (už 150 THB (~ 3,8$)) nusigavome iki Bankoko traukinių stoties, o iš čia traukiniu išvykome į Hat Yai (žemėlapius rekomenduočiau žiūrėti http://www.athailand.com arba http://www.thailandmaps.net).

Bildėjome 16 valandų (vis tik apie 1300 km). …neįprastas ratų dundėjimas, vis įkyriai besivarstančios vagono durys psss…-psss… (mūsų vietos buvo 37-40 pačiame vagono gale prie durų) ir kiekviename sustojime į traukinio vagoną sugužančios tailandietės, siūlančios pirkti jų parduodamus užkandžius… Tiesa, apie užkandžius… Šiaip jau traukinio palydovai, pamatę vagone įsitaisius backpacker’ius, iškart jiems „pakiša“ meniu – norint galima užsisakyti ir vakarienę, ir pusryčius, kas kainuotų maždaug 400 THB (~ 10$) žmogui. Kaip sakoma, jūsų teisė rinktis.

…dar buvome skaitę, kad naktį traukinyje vėsu, kad reikėtų turėti su savimi kokį šiltesnį rūbą… Na, nežinau… Ar čia metų laikas, ar atostogų euforija, ar mūsų dar iš Amsterdamo atsigabentas škotiškas viskis (pilamas iš po staliuko), bet bent jau mūsų vaikinukams vėsu tikrai nebuvo.

Taigi, šiaip taip apie 7 val. ryto „išsikrapštę“ iš traukinio Hat Yai miestelyje buvome kaip mat apspisti besišypsančių privačių mikroautobusų vairuotojų, įkyriai siūliusių nuvežti mus iki Pak Bara prieplaukos. Jiems buvo visiškai nesvarbu, kad tuo metu mums dar niekur nesinorėjo važiuoti, kad ketinom ramiai apsižvalgyti aplinkui, pasiklausinėti, kas ir už kiek veža į Pak Bara, galų gale pasirinkti ir tik tuomet pajudėti prieplaukos link. …na, tiek jau to… …toks jų darbas. O mes nutarėme važiuoti valstybiniu transportu. Balti valstybiniai mikroautobusai stovėjo šiek tiek kairiau prie pavėsinės. Tad toje pačioje pavėsinėje įsikūrusioje parduotuvėlėje nusipirkę keletą Coca-Cola’os butelaičių, susiropštėm į mikroautobusiuką ir, įsitaisę savo vietose, ėmėm laukti, kol vairuotojas užves variklį. Deja, šis kažkodėl delsė išvažiuoti, keistai dėbčiojo į mūsų pusę ir vis kažką burbuliavo sau po nosimi… O gi pasirodo, dėl to delsimo kalti buvom mes. Mat mikroautobusiukas nepajudėjo iš vietos tol, kol parduotuvėlei negrąžinome tuščių Coca-Cola’os butelių. Vat su tokiu atveju dar nebuvome susidūrę, bet gi, kaip liaudyje sakoma, visada būna pirmas kartas.

Po pusantros kelyje sugaištos valandos, buvome atgabenti į miestuką Pak Bara. Įsigiję bilietus (po 400 THB), šiek tiek palaukę, galiausiai buvome susodinti į laivą ir vėžlio greičiu (mat 60 km, įskaitant trumpą sustojimą Ko Tarutao saloje, plaukėme apie 4 ½ valandos) išvykome salos Ko Lipe link.

Šiek tiek brangiau būtų „kaštavęs“ plaukimas Speed boat’u, bet būtume sutaupę taip mums brangaus laiko… Deja, kažkodėl tuo metu Speed boat’ai nekursavo, tad teko tenkintis tuo, kas buvo siūloma (apskritai vertėtų žinoti, kad liepos-lapkričio mėn., kuomet Tailande prasideda lietingasis sezonas, Satun provincijoje pliaupia lietūs ir jūroje siautėja vėjai, tad turistai į salą neplukdomi).

Priplaukus salą persėdome į mažas valteles – vadinamuosius Long tail boat’us ir sumokėję po 30 THB buvome nugabenti į mūsų pasirinktą salos paplūdimį Pattaya Beach, esantį pietinėje Ko Lipe’s pusėje.

Plaukiame į Ko Lipe

Long tail boat…

Kad besidomintiems kainomis nereikėtų sumuoti aukščiau surašytų skaičiukų, aš paskaičiuosiu… Nusigavimas nuo Bankoko viešbučio Atlanta iki salos Ko Lipe vienam žmogui (tailandietiškais batais) vidutiniškai kainavo… …37,5 (taxi Bankoke) + 875 (traukinio bilietas iki Hat Yai) + 70 (mini-bus iki Pak Bara) + 400 (laivas iki Ko Lipe) + 30 (Long tail boat’as iki Pattaya Beach). Viso 1412,5 THB (~ 36$).

Na, ir pagaliau Ko Lipe – viena iš 50 salų, esančių Andaman’o jūroje (Indijos vandenyne) ir formuojančių jūros parką, kuris žavi atklydėlius gausiais kalvagūbriais, vandens kriokliais, stačiais skardžiais, koraliniais rifais ir nuostabiais, jūros ir gūdžių džiunglių apjuostais, smėlio paplūdimiais.

Gamta saloje nuostabi. Laukinė… Mes niekur kitur neradome tokio dar „nesudrumsto“ gamtos grožio. …o jūra… Tai tikrai, anot Vinskio (http://www.awd.ru/bb), jūra iš didžiosios raidės. …guli ant smėlio… …šiltos bangelės glamonėja kūną… …saulutė rausvai dažo išblukusią lietuvišką odą… …stebi kriauklę, iš kurios ropščiasi apsiblausęs krabas… …žiūri į lengvai linguojančias palmių viršūnes… …klausai, kaip kažkas sušiurena džiunglių tankmėj… Apie nieką nemąstai… Mėgaujiesi tuo nenusakomu laisvės pojūčiu, kuomet nėra didelių pastatų aplink, nėra masės turistų (jų čia tikrai nedaug), nėra automobilių ar kelių. Tu čia karalius. …bent jau akimirkai… Gamtos karalius…

Salos Ko Lipe Pattaya Beach.

…o čia tai vaizdelis… Mėlyni stogai…

Ko Lipe’je nerasite viešbučių, parduotuvių, restoranų ar masažo salonų… …nerasite tokių paplūdimių, kuriuose butų tvarkingai sudėlioti gultai ir susmaigstyti saulės skėčiai, o jums besilepinant saulės voniomis, paplūdimio berniukas mandagiai siūlytų atsigaivinti gaiviaisiais gėrimais… …esu tikra, nerasite ir triukšmingų barų, pilnų garsiakalbių užsienio turistų… Laimei dar yra tokia vieta Tailande, kur nėra europinio turistinio šurmulio… Jeigu jūs negalite be viso to gyventi, nevažiuokite į Ko Lipe – tai vieta ne jums.

Saloje turistams siūloma apsistoti trijų rūšių nameliuose: bambukiniuose „bungalows“, „long house“ ir mūriniuose „bungalows“. Pigiausia apsigyventi bambukiniuose nameliuose. Beje, ten ir gyvenimo sąlygos prasčiausios. Apsistojome Daya Resort „long house“ (500 THB (~ 13$) už dvivietį kambarį nakčiai). Kad neturėtumėte didelių iliuzijų, pasakysiu, jog komforto kambariuose tikrai nėra. Lova su nuo uodų saugančia užuolaida, ventiliatorius (angl. „fan“), WC (be vandens bakelio), kriauklė, dušas (tiksliau – dušo žarna) ir tiek. Tačiau jei gyvendamas Ko Lipe’je, visą parą esi aprūpintas elektra ir karštu vandeniu, reiškia įsikūrei gan komfortabiliai. Čia reikia pamiršti baseinus, jacuzzi ar room-service… Saloje to nėra ir, patikėkit, nereikia. Juk svarbiausia gamta… …ir ji – JŪRA…

Tenykščiai vietos gyventojai save vadina jūros čigonais. Linksmi žmogeliukai. Saloje jų gyvena per 500. Nepanašūs nei į tailandiečius, nei į malaiziečius. Gyvena jei ne kokioje nors suręstoje bakūžėje, tai savo valtyje. Dieną tomis valtelėmis po aplinkines salas plukdo pavienius turistus, gaudo žuvį, vakare, sugautas jūros gėrybes pardavę kavinių savininkams, ilsisi paplūdimyje, rūko marihuaną ir geria kažkokį pačių pasigamintą „chvasą“. Beje, jeigu nuspręsite pasimėgauti vienu kitu nelegaliu dūmeliu, turėkit omenyje, kad bausmės už narkotinių ir kitokių medžiagų platinimą ar naudojimą Tailande itin griežtos ir dažnai pardavėjais apsimeta asmenys, bendradarbiaujantys su policija. Taip kad „užkibti“ nesudėtinga… Tačiau susidarė įspūdis, kad Ko Lipe’je visiems – tiek salos čiabuviams, tiek atklydėliams – visiškai nusispjauti į tai, kas legalu, o kas gal ne visai… Čia visi kaip apsvaigę… Lėti, ramūs, besišypsantys… …ir teisingai sakoma, kad tailandiečiai dažniausiai dirba tik tą darbą, kuris jiems teikia džiaugsmą. Jeigu darydami kažkokį darbelį, jie nesijaučia laimingi, jie to darbo paprasčiausiai nedirba. Jei kada nuvažiuosit į Ko Lipe, suprasit, kad tai tikra tiesa…

Mes saloje prabuvome 5 dienas. Patikėkit, būtume labai gailėjęsi, jei ten būtume buvę trumpiau!!!

Kavinukių, kuriose galima pasistiprinti, Ko Lipe’je yra NET keletas. Patiekalai iš meniu valgomi, nors ir nežinia kokiomis sąlygomis pagaminti. Aplink staliuką – tuzinas musių ir uodegas vizginantys alkani šunėkai. Aptarnavimas maždaug toks: lėtai prišlepsi čigoniškos išvaizdos mergaičiukė (pasiseka, jei ant jos veido nėra rytinės apdžiuvusios žalios masės kaukės), švysteli meniu ant staliuko ir nupėdina prie baro, po kiek laiko vėl prišlepsi, abejingai ant kažkokio popiergalio pasižymi tavo pageidavimus ir nušlepsi atgal… Po geros valandėlės, kuomet mato, jog tu ir dauguma kavinukėj sėdinčių turistų jau pasistiprinot, su dideliu bliūdu (mūsuose „baleika“ vadinamu) prasibrauna tarp stalų ir į jį sukrauna nešvarius indus… …o kam vargintis ir atskirai nurinkinėti nešvarius indus nuo staliukų, jei galima nuo visų kartu nurinkti… Kaip sakoma, tokio „šou“ Lietuvoj tikrai nepamatysi… Bet juk čia ne Lietuva.

Nuplaukti į šalia esančias Ko Adang, Ko Rawi ar Ko Butang salas – jokių problemų.

Na, pavyzdžiui, nuplukdymas iki Ko Adang salos ir po to paėmimas iš jos vakarėjant „kaštuoja“ 100 THB (~ 2,5$) žmogui. Ko Adang – ideali sala poilsiui… …voliojiesi paplūdimyje… …žmonių aplink nėra (na, gal koks vienas kitas atklydęs turistas), tik jūra ir džiunglės… Prisikiši į kišenes sausainukų ir plauki žuvų vilioti – snorkeling’as įspūdingas. Priplaukia tokių jūros gražuolių, kad sunku ir žodžiais nusakyti. Tik spėji šūktelti draugams: „Ei! Plaukit čionai! Pamatysit, ko nematę“ ir vėl lendi povandeninėn žuvų draugijon. Beje, beplaukiodamas vandenyje gali jausti keistus dilgčiojimus – panašius į niežėjimą… …tai mažos medūzos „atakuoja“ į jų povandeninį pasaulį įsibrovusius turistus…

Išplaukimas visai dienai, kuomet sustojama bet kuriame paplūdimyje, kuomet žvejojama, kuomet ką tik sugauta žuvis kepama pietums, kainuoja 400 THB (~ 15$) žmogui. Tiesa, susitarti su „valtininku-kepėju“ reikėtų iš vakaro. Paklauskite bet kuriame Ko Lipe’s paplūdimio bare, kas galėtų jus paplukdyti aplink salas (su „fresh sea-food lunch included“), nurodys kokį žmogeliuką – „valtininką-kepėją“, susitarsite. Gerokai praaušus išplaukiat. Sustojat kurioj tik norit salelėj („up to you“). Lepinatės saulutės atokaitoj… …„įkvepiat“ dar vieną ir dar vieną ir dar vieną gurkšnį egzotikos… Tuo tarpu „valtininkai“(mūsiškių buvo du) žvejoja. Sugauta žuvis pritvirtinama prie pagalių ir kepama ant laužo… Čia pat – kurios nors mažos negyvenamos salelės paplūdimyje. …mūsų „valtininkai“sugavo 5 mažesnes žuveles ir viena didelę, svėrusią per 15 kg. Pastarąją pasiliko sau, teigdami, kad tokiu laimikiu jų šeima maitinsis visą savaitę. Taigi… Ir žinot, galbūt gali pasirodyti, kad tai nieko ypatingo, – juk žuvį ant laužo galima išsikepti nuvažiavus prie bet kurio Lietuvos ežero, tačiau čia buvo visai kitaip… Na, įsivaizduokit… Sėdi ant minkšto smėliuko… Jūra iš visų pusių šnabždena… paslaptingai virpa džiunglės už nugaros… Rankomis atsignybi karštos, dūmais kvepiančios žuvies… Įsidrebi į lėkštę puode ant laužo išvirtų ryžių… Įsidedi patroškintų daržovių.. Oi… Skanumėlis! Niekur kitur man taip skanu nebuvo… Net dabar rašydama čepsiu…

Didelis Gruperis…

…jaunuolis kaifuoja…

…grįžti į Ko Lipe vakarėjant… Dangus violetinis su rausvais ruoželiais… Jūra rami rami… Lėtai statomi staliukai paplūdimyje. Renkasi turistai… Iš jūros tempiamas šviežut šviežutėlis, ką tik sugautas laimikis ir kraunamas ant didelių padėklų… Eik, rinkis kokią tik nori jūros gėrybę, paprašyk, kad pasvertų kiek nori, ir pagamintų kaip tau patinka… Valgai… Mėgaujiesi…

Beje, parašysiu ir sea-food’o kainas (už 1 kg), kad jau apie viską rašau:

• Moliuskai – 70 THB ~ 2,7$
• „banana fish“ – 150 THB ~ 3,8$
• Gal kokių trijų rūšių ešeriai(angl. „rock snapper“, „white snapper“, „red snapper“) – 150 THB ~ 3,8$
• Kalmarai – 200 THB ~ 5$
• Barakuda – 300 THB ~ 7,6$
• Ryklys – 300 THB ~ 7,6$
• Tigrinės krevetės – 700 THB ~ 18$
• Omarai (angl. „lobster“)- 1200 THB ~ 30$

Taigi, prisikemši tų gėrybių lig soties, po to lėtai, koja už kojos paplūdimiu nuslenki iki, tarkim, „Jumping Monkey Bar“. Paprašai atšaldyto kokoso. Nugeri kokį trečdalį jame esančio pieno, tuomet įpili tailandietiško viskio arba romo (mix su kokoso pienu). Guli ant paplūdimio kilimėlio, žioplinėji po dangų, „gaudai“ akimis žvaigždes krentančias, stebi po pliažo smėlį besirausiančius šunėkus, siurbi tą neįprasto ir gal ne tokio egzotiško kaip kad įsivaizdavai skonio gėrimą (tiesa, nerekomenduočiau to gėrimo padauginti piliečiams, kurių skrandukai „išrankūs“) ir žinai, kad et… …gera čia…Beje, jeigu kyla klausimų, kokius būtiniausius daiktus reikėtų su savimi turėti tokioje dar tik civilizuotėjančioje saloje, tai sąrašas būtų labai trumpas. …apranga – pati paprasčiausia (šortai ir T-shirts, mat pasipuošęs čia vargu bau būsi suprastas)… Na, aplamai tai, anot Vytauto Šerėno, tokios kelionės – puiki proga „išvežti visą šlamštą iš namų“ – kuo puikiausiai jausitės dėvėdami iš giliausio spintos kampo ištrauktus ir atsivežtus nutįsusius „maikonus“ ar išdilusius džinsinius šortus. Tokius skudurus, kurių Lietuvoje jau tikrai nedėvėsit, ten galėsit ir išmesti… Taigi… „Prožektorius“ (būtinas, jei turi ketinimų sutemus po salą bastytis), komplektėlis snorkeling’ui, apsauginė priemonė nuo uodų, kremas nuo saulės (jo galima įsigyti parduotuvėlėje, esančioje „in the village“ – 20 minučių pėsčiomis nuo Daya Resort)… Ir tiek….na, ir jei jau ten nusigausite, atitrūkite nuo paliktų darbų, pamirškite buvusius rūpesčius, negalvokite apie tą įgrisusią rutiną namuose… Tiesiog pabūkite romantikais… …svajotojais po atviru dangumi…

Krabi. Vasario mėn. 29 – kovo mėn. 3 d.

Tą dieną, kuomet išvykome iš Ko Lipe’s Krabi link, aš taip ir pavadinau „ilga kelionė į Krabi“…

…iš Long tail boat persėdę į didesnį laivą, patraukėme į Pak Bara prieplauką (iš kur ir buvome atplaukę). Na, laivas, kuriuo plaukėme, tai buvo ne laivas, o tikra gelda. Jau nekalbant apie tai, kad pakeliui, viduryje jūros kažkas jame sugedo ir teko laukti, kol įgula suremontuos, nuplaukus į Pak Bara iškilo prisišvartavimo sunkumų… Gerą pusvalandį laviravus, galop vistiek reikėjo iškviesti kitą laivą, kuris mūsiškį atitempė prie kranto…

Pak Baroje vienas mūsų kompanionas kategoriškai atsisakė važiuoti sausakimšai prigrūstais turistiniais mini autobusiukais. Tad, nepaleisdami iš rankų Lonely Planet Travel Guidebook, nutarėme išmėginti visuomeninį transportą… Jo… Tai truko ilgai… Kokiom tik transporto priemonėm nevažiavom! Bet apie visa tai nuosekliai.

Išsilaipinę iš laivo, vietiniu pick-up truck’u (atvira transporto priemone su dvejomis eilėmis suolų) nusigavome iki artimiausio autobusų sustojimo, esančio už keleto km nuo Pak Bara prieplaukos Langu kaimelyje. Šiek tiek pastypsoję „bus stop“ ant šaligatvio prie mažos krautuvėlės, sulaukę autobuso, nesutikę savo kuprinių dėti į bagažinę, šiaip taip su visa savo manta įsigrūdome į vietinių tailandiečių sausakimšą autobusą, kuriuo turėjome nusigauti į miestelį Trang. …kaip kokie nematyti padarai, buvome smalsiai apžiūrinėjami pakeleivių… Angliškai niekas nė „bum-bum“. Tiesa, žino įprastas frazes, bet vargiai, ar ką nors daugiau supranta, tad jeigu į jų klausimą „where are you from“ atsakysit „you don’t know“, protingai nutęs „aaaa“… Rodai jiems Travel Guidebook, klausi, ar teisinga kryptimi važiuoji, mergaičiukės kikena, nusisuka nuo tavęs ir braunasi į kitą autobuso galą. O į Travel Guidebook’e pavaizduotą vietovės žemėlapį veizėja išplėstomis akimis, lyg į kokį paveikslą, nesuprasdami, kas gi čia nupiešta…. Beje, mes tik sėdėdami tame autobuse, perskaitėme Travel Guidebook’e, kad Tailande kursuoja 5 klasių autobusai. Žemiausios klasės (pigiausi ir lėčiausi) yra „ordinary buses“, stojantys kiekviename mažame kaimelyje ar pakelėje, jei mato jiems mojantį keleivį. Štai į tokį mes ir papuolėme… Kaip supratau, geresni autobusai pro Langu ir nevažinėjo… Medinės grindys, palubėje besisukantys vėjo fenai, žolės prisirūkę vyrukai ir autobuso priekyje pakabintas TV su stereo sistema ir leidžiamais video CD karaoke. …tad ir dainuojama, ir miegama, ir rūkoma autobuse…

Beje, jeigu esate turistai, kurių nežavi štai tokia keliavimo su vietine fauna „egzotika“, iš Pak Bara prieplaukos važiuokite turistiniu mikroautobusu (už 350 THB žmogui). …arba skraidykite lėktuvais…

Taigi, galop išlipus Trang miestelyje (kažkokioje autobusų stotelėje), mums buvo pasakyta, kad paskutinis autobusas iš autobusų stoties Krabi link išvyksta už 10 minučių, tad paskubomis susiropštėm į tuk-tuk’ą (triratę motorinę transporto priemonę) ir buvome nugabenti į Trang autobusų stotį, o iš čia vėl autobusu, bet jau aukštesnės klasės, nusigavome į Talat Kao miestelį, kuris nuo Krabi nutolęs per keletą km (tarpmiestiniai autobusai į Krabi nevažiuoja). Išlipus, motociklininkai įkyriai ėmė siūlytis mus nugabenti kur tik reikia, sakydami, kad jau vėlu, ir kad mūsų niekas kitas į Krabi nenuveš. Neverta tikėti. Paėję keletą metrų į šalį, susistabdėme pick-up track’ą ir už keliolikos minučių buvome Krabi Ao Nang.

Vėlgi, kad besidomintiems kainomis nereikėtų skaičiuoti, paskaičiuosiu aš. Nuvykimas iš salos Ko Lipe iki Krabi Ao Nang vienam žmogui kaštavo… …30 (Long tail boat’as iki laivo) + 400 (laivas iki Pak Bara prieplaukos) + 27,5 (pick-up track’as iki Langu bus stop) + 40 (autobusas į Trang miestelį) + 20 (tuk-tuk’as iki Tang Bus Station) + 90 (autobusas į Talat Kao miestelį netoli Krabi) + 75 (pick-up track’as iki Krabi Ao Nang kurorto)… Viso gaunasi 682,5 THB (~ 17$) žmogui.

Krabi buvome gerokai sutemus. Pirmiausia išlenkėme po bokalą tailandietiško „Chang beer“ ir patraukėm ieškoti kampo nakvynei. Nevargom – pirmieji viešbutukai, į kuriuos užsukome, patiko, tad ir pasilikom. Tereikėjo paėjėti šiek tiek toliau nuo centrinės, lygiagrečiai paplūdimiui nusidriekusios gatvelės (aukštyn).

Dviese apsistojome J. Hotel (http://www.krabidir.com/j_hotel), dviese – šalimais esančiame Ao Nang Palace Hotel (http://www.krabidir.com/anpalacehotel). Kadangi mes pasirinkome Ao Nang Palace Hotel, tad galiu pasakyti, kad už viešbučio kambarį tikrai buvo verta mokėti 1000 THB (~ 25,5$). Švaru, kasdien keičiami rankšluosčiai, oro kondicionierius, TV, šaldytuvas (plius minibar), balkonas, dušas (plius prausimosi priemonės)… Taip pat ir virdulys. Kasdien nemokamai gauni pora butelaičių vandens, pora pakelių tirpios kavos, pora pakelių Lipton arbatos ir cukraus – gali mėgautis karšta kava drybsodamas lovoje… …o po tokio „pasivažinėjimo“, padrybsojimas mums buvo velniškai reikalingas.

Krabi provincija nutolusi nuo Bankoko per 800 km. Savu laiku tai buvo viena gražiausių lankytinų vietų, dabar gi Krabi miestelis turistų, parduotuvėlių, kavinukių, Interneto kavinių (1-3 THB/min) gausa primena mūsų lietuviškąjį pajūrio kurortą… Ten netgi yra viena pagrindinė gatvė, kuria vakarais „marširuoja“ pasipuošę turistai. Yra ir turgus, ir masė suvenyrų parduotuvių, ir gausybė siuvyklų… Beje, tokių kišeninių siuvyklėlių pavadinimai ypatingti: „G.Armani“, „Versace“… Visos jos prestižinės – ne kitaip! Iš katalogo gali rinktis kokį tik nori rūbą – pasiūs „a nice copy“ per 1-2 dienas. Beje, tik vienoje tokioje siuvykloje teko matyti besiderančius klientus, visos kitos buvo tuščios… …tik šalia jų įėjimų apgailėtinai rymodavo apsnūdę indusai…

…Krabi kraštovaizdis nuostabus. …fantastiškas… …nusėtas įspūdingomis stūksančiomis uolinėmis atodangomis, kurių viršūnes dengia tankios džiunglės, alsuojantis džiunglėse pasislėpusiais vandens kriokliais, pilnas uolose susiformavusių urvų…

Krabi Ao Nang

Krabi kraštovaizdis

Pirmąją dieną ieškodami kiek atokesnio, ramesnio ir švaresnio paplūdimio, nuplaukėme į Railay Beach (Long tail boat’u pirmyn-atgal 100 THB (~ 2,5$) žmogui)… Salelę skersai perėjome gal per 10 minučių, įlindome ir į Lonely Planet Travel Guidebook aprašytą urvą. …o po to, besikaitindami saulutėje, vis apsimetinėjom miegą, mat nuolat aplink zujo moteriškaitės, nešiojančios įvairiausius užkandžius ir gaiviuosius gėrimus – jei pamatys bent menkiausią susidomėjimą, neatstos, vis suks ir suks ratus aplink tavo kilimėlį, prisės šalia, parymos, apeis dar vieną ratelį ir vėl grįžusi įsitaisys šalia… Beje, jeigu troškulys „paims viršų“ ir nutarsite pasinaudoti tokios moteriškaitės paslaugomis, žinokit, kad čia irgi galima derėtis.

Krabi buvome išsipirkę ir visos dienos trip’ą po provincijos apylinkes (1300 THB (~ 33$) žmogui). …slampinėjome po Orchidėjų parką, kurio didžiausiose oranžerijose žiedus tebuvo sukrovusios kelios orchidėjos… …kaip tikri alpinistai (į virves įsitvėrę) kopėme į Huay Tho vandens krioklio viršūnę Khao Phanom nacionaliniame parke, kur maudėmės gaivaus šaltinio vandens baseine (Sra Kaew’s Crystal Pool) krioklio viršuje… Atgaiva ir kūnui, ir sielai…

Tas pats Krabi

Huay Tho vandens krioklys

 Visą valandą lingavome sėdynėse ant dramblių, kurių man buvo beprotiškai gaila… …juk karšta, tvanku, o jie vis ratais ir ratais po džiungles su turistais ant kuprų… Ir apskritai, pilnai užtektų 15 minučių to „malonaus“ lingavimo įsitvėrus į ant dramblio užkrautos sėdynės atlošą… Dar aptūrėjome lunch’as kažkur laukuose įsikūrusių tailandiečių sodyboje, kur viena mūsų kompanionė, kaip tikra gamtininkė, bėginėjo ir apžiūrinėjo visa, kas auga aplinkui. Juolab, kad veik visos tos gėrybės, kurias augina savo sodyboje tailandiečiai, buvo patiektos mums ant stalo. …tailandiečių namas sodyboje didelis, be langų… Na, ir kam jų reikia… Aplink surikiuoti didžiausi katilai lietaus vandeniui rinkti… Viduje – skurdoka buitis ir didžiausias muzikinis centras bei moderniausia video/stereo aparatūra kampe…

Tiesa, jeigu kada nors turėsite galimybę (ir, aišku, noro) apsilankyti tailandiečių namuose, nepamirškite prieš įeidami vidun nusiauti batus – taip Tailande parodoma pagarba šeimininkui – svečias neturi atrodyti esąs viršesnis už ten gyvenančius žmones.

Phi Phi Islands Kovo mėn. 3-5 d.

(2004 m. gruodžio 26 dieną smogęs cunamis sunaikino beveik visą šios salos infrastruktūrą)

Iš Krabi išplaukėme į Pi Pi salas. Pi Pi – tai šešių salų grupė. Vienintelė gyvenama sala – Phi Phi Don, nutolusi nuo Krabi per 40 km. Plaukiant Phi Phi Don link, iš už horizonto išnyrantis vaizdas tikrai žavėjo… Laivas artėjo prie nuostabios salos… Gražus paplūdimys, ant bangų ramiai besisupančios valtelės, tarp medžių boluojantys namų stogai ir juos supančios uolinės atodangos…

Deja, kuomet apsistoję Natasha Guesthouse (jį mums rekomendavo viena turistė iš Izraelio), išėjome pasivaikščioti, teko nusivilti… …visi viešbutukai, kavinės, barai, parduotuvėlės, masažo salonai tarsi „sugrūsti“ salos viduryje (mat sala yra netaisyklingo „hantelio“ formos ir jos kraštuose stūkso uoliniai kalnų masyvai – teritorija, tinkama turizmui vystyti tesudaro 3 proc. viso salos ploto – užeikite į http://www.phi-phi.com)… Čia pat vyksta ir intensyvios namelių („bungalows“) statybos. Tad dulkių ir šiukšlių – kiek tik nori. Turistai zuja ir zuja viena ir ta pačia gatvele (tiksliau – takeliu). Apima jausmas, kad esi tik menkutė didelio turistinio erzelyno dalelė. …norisi ištrūkti…

Tiesa, Phi Phi Don saloje galite apsistoti tokio rango viešbučiuose kaip Holiday Inn, bet tai jums atsieitų ne mažiau kaip 100$ už nakvynę… Taip pat paėjėjus tolėliau yra nuomojami nameliai („bungalows“) ant jūros kranto, kuriuose, mano galva, verta pasilikti nakvynei (kaina siekia 1800 THB (~ 45$)) – sąlygos tikrai geros…

O vat mūsų pasirinktojo Natasha Gusethouse kambarėlis, kaip ir visa sala, tarsi vertė mus susigūžti… Mažas, tamsus ir drėgnas. Na taip, buvo ir oro kondicionierius, ir šaldytuvas (plius minibar), ir TV, bet… …nerekomenduočiau vienok.

Taigi, jau sekančią dieną išplaukėme į trip’ą Long tail boat’u po aplinkines saleles Bamboo, Mosquito ir Phi Phi Leh (375 THB (~ 9,5$) žmogui). Plaukėme keturiese. Jeigu nesate nusiteikę prieš didesnį būrį turistų, galite plaukti didesniu laivu (su „fresh sea-food lunch included“).

Salos nedidukės. Bamboo salelę aplink apėjome per bene 40 minučių. …tai pėdindami smėlio paplūdimiu, tai lipdami per didelius akmenis… Paplūdimiai tušti… Vienas kitas žmogus… Gražuolės kriauklytės… Snorkeling’as fantastiškas. Kaip ir Mosquito saloje, kuri iš tolo atrodo kaip krūva gigantiškų akmenų, suverstų jūroje. Tik dugnas čia kitoks – itin akmenuotas ir pilnas tarp akmenų pasislėpusių jūros ežių.

Mosquito sala

Maya Beach – Dikaprijaus sala

Įspūdingiausia buvo plaukiant į Phi Phi Leh salą, kurioje buvo filmuotas garsus filmas su L.Dicaprio „Beach“… Sala apjuosta aukštų uolinių sienų, „išnyrančių“ iš vandens. Phi Phi Leh plytinčiose džiunglėse paukščiai suka lizdus ir peri savo mažylius, tad apsistoti nakvynei Phi Phi Leh griežtai draudžiama. Bet praleisti ten visą dieną – kodėl gi ne. Gali sau gulėti po uola Phi Phi Leh Maya Beach ir stebėti į įlanką įplaukiančius ir išplaukiančius laivus, maudytis ramiame jūros vandenyje… …tiesiog relax’uotis…

Maya Beach

Phi Phi Leh salos Maya Beach

Beje, visos paminėtos salelės priklauso Marin regioniniam parkui, taip kad kažkurioje iš jų teks susimokėti vienkartinį 30 THB mokestį (bilietėlio neišmeskit, mat jis galioja visose salose).

Ko Samui. Kovo mėn. 5-9 d.

Phi Phi Don neužsibuvome, praleidome ten pora naktų ir išvykom į Ko Samui salą.

Bilietus į Ko Samui buvome įsigiję dar Krabi Ao Nang viešbučio J. Hotel reception’e (480 THB (~ 12$) žmogui), tad iš Phi Phi Don išplaukėme atgal į Krabi miestelį (tiesa, nepaminėjau pradžioje, kad beveik visur kartu su duodamais bilietais turistams ant T-shirts užklijuojami lipdukai, tačiau tik atvykus į vietą geriausia juos nusiplėšti, mat kitaip įvairiausių paslaugų siūlytojai netrunka prikibti).

Taigi… Atplaukus į Krabi miestelio prieplauką buvome sugrūsti į autobusiukus ir išlaipinti pakelėje įsikūrusiame bus-stop, iš kur po geros valandos pajudėjom Surat Thani link. Trejetas valandų gerame a/c autobuse, valanda Surat Thani prieplaukoje, dar pusantros valandos laive – ir mes Ko Samui saloje Nathon prieplaukoje. …dar laive buvome apspisti tailandiečių, besisiūlančių nugabenti mus į vieną ar kitą Ko Samui miestelį (beach). Jie gali pasiūlyti ir viešbutukus, kuriuose verta apsistoti, tačiau mes, nors ir neturėjome rezervavęsi kambarių nakvynei, tvirtinome, kad turime, mat visada geriau patiems paklajoti ir pasirinkti, kur apsistoti. Sutarėme, kad už 200 THB (~ 5$) mus visus nuveš į Ko Samui esančia gyvenvietę – Lamai beach.

Ko Samui vadinama meilės sala. Tai trečia pagal dydį Tailando sala, nutolusi nuo šalies sostinės per 600 km į pietus, ir kartu vienas populiariausių kurortų Tailande. Prieš turistams atrandant šį nuostabų gamtos kampelį, saloje plytėjo ištisos kokoso palmių plantacijos. Tad ir dabar saloje auga labai daug palmių medžių… O nuo 1970-ųjų Ko Samui žinoma kaip backpacker’ių sala. Čia gali sutikti turistų iš visų pasaulio žemynų, nes, anot jų, tai „easygoing paradise“. …ilgi balto smėlio paplūdimiai, žydras (tik ne toks švarus kaip Ko Lipe’je) vanduo, tropinis klimatas, vešinti augmenija, kokoso palmės, bungalows kvartalai, nedideli egzotiški viešbutukai ar aukštos klasės prabangūs, tokiems turizmo rinkos monstrams kaip Meridian ir pan., priklausantys viešbučiai.

Vėl gi remdamiesi rekomendacijomis Internet’e ir Travel Guidebook’e nutarėme apsistoti viename iš dviejų paplūdimių – Lamai arba Chaweng. Pastarieji, kaip ir Bophut, Big Buddha ir Maenam Beaches, yra populiariausi Ko Samui paplūdimiai. Pasirinkome Lamai beach – kiek ramesnį, linksmą ir „savą“. Tuo tarpu Chaweng’as – triukšmingas „crazy“ kurortas, kaip vėliau jį apibūdino viena mūsų kompanionė, – „kaip tikras didelis turgus“.

Po ilgų pasivažinėjimų mikroautobusiuku, kuriuo atvažiavome iš Nathon, išsilaipinome Bay View Resort, nors jame nebuvo laisvų kambarių. Tiesiog labai įgriso vairuotojui aiškinti, jog mes norime nukakti į Bill Resort, mat šis, turkišku stiliumi, vežiojo mus po „savus“ resort’us ir vis mus bandė įtikinti, kad Bill Resort’e nėra vietų, brangu ir mums bus nepatogu, nes toli nuo draugų, kurie apsistojo Samui Yacht Club (http://www.samuiyachtclub.com).

Išsikvietę taxi nuvažiavom į Bill Resort. Kambarių laisvų buvo. Apsistoję Long house kambaryje už 1000 THB (~ 25,4$) (su pusryčiais), prisėdom Bill Resort restoranėlyje… Ant jūros kranto. Jūra čia buvo kitokia. Šėlstanti… Banguojanti… Grėsmingai besiplakanti į akmenis… Didinga… …ir joje atsispindintis mėnulis – „full moon“.

Apsistoti rekomenduočiau Samui Yacht Club, į kurį mes vėliau persikėlėm. Tiesa, ši poilsiavietė įkurta šiek tiek toliau nuo Lamai centro, bet turi nemažai privalumų. Nameliai tarsi suslėpti žaliuojančios augmenijos tankmėj, kambariai erdvūs, vėl gi šaldytuvas (plius minibar), TV, vonia (čia, beje, gausi ne tik prausimosi priemones, bet ir chalatus, pridės ir skalbimo miltelių, atrioglins džiovinimo groteles), baseinas paplūdimyje, įskaičiuoti pusryčiai. …žodžiu, 1400 THB (~ 35,5$) – ne per didelė kaina už visa tai (beje, jeigu rezervuotumėtės kambarius iš anksto per Internet’ą, galbūt sutaupytume vieną kitą dolerį).

Samui Yacht club resort

Samui Yacht club resort

…na, kadangi sala nedidukė ir apvažiuoti ją galima per keletą valandų, nutarėme išsinuomoti automobilį (beje, jeigu turite motorolerių vairavimo įgūdžių, nuomokitės pastarąją transporto priemonę – tai bene pati patogiausia susisiekimo priemonė saloje). Lamai centre nelengva susirasti nuomai tinkamą automobilį. Nuomos punktų reikėtų ieškoti Lamai pakraščiuose, o geriausia būtų nuvažiuoti į Chaweng (tarp Lamai ir Chaweng nuolat kursuoja pick-up track’ai). Ten didesnis kurortas, tad ir automobilių nuomos punktų žymiai daugiau. Juolab, kad automobiliai nuomojami parai, tad galima ramiai vakare išsinuomavus grįžti į savo resort’ą. Ir tai būtų pirmoji praktika vairuoti transporto priemonę, kurios vairas dešinėje pusėje.

Tiesa, kalbant apie pick-up track’us, kursuojančius tarp Lamai ir Chaweng (jie bordo spalvos, ant priekinio stiklo užrašas „Lamai – Chaweng -Chaweng – Lamai“), pasakysiu, kad kaina už tokį „pervežimą“ svyruoja nuo 30 iki 100 THB žmogui. Priklauso nuo derėjimosi sugebėjimų ir nuo paros meto (mat kuo vėlyvesnis metas, tuo brangesnis „pervežimas“). …teko stebėti porelę vokiečių, kurie, atvažiavę iš Lamai į Chaweng, pakišo vairuotojui 20 THB už abu… Na, ir ką gi? Paburnojo vieni ant kitų nesuprantamais žodžiais ir išsiskyrė… Kur besidėsi?

…tęsiu apie automobilio nuomą… Gerokai pasibastę (pirmyn atgal) po Lamai, suradome vieną mums tinkantį automobilį (atvirą Jeep’ą Suzuki) ir tą patį vakarą jį išsinuomavom. Nuomos kaina (parai) – 800 THB (~ 20$). …procedūra paprasta… Pasirašai klaidų pilną agreement’ą, kuriame 8 punktais surašyta, ką privalo ir ko neprivalo nuomotojas. …palieki pasą užstatu. …pažadi grąžinti automobilį su tokiu pačiu kiekiu degalų (1 litras benzino ten „kaštuoja“ apie 1,5 Lt), gauni kokį tai popiergalį, kuriame įrašytas nuomos laikas ir kaina, ir gali važiuoti.

Suzuki Carribean

Į savo resort’ą automobiliu grįžome tą patį vakarą. Sėkmingai! Važiavimas kita kelio puse nėra sudėtingas (tiesa, kol pati nepabandžiau vairuoti, buvo baisoka, mat keliuose pilna patrakėlių, lakstančių motoroleriais, jeep’ais ar minivan’ais). Tereikia šiek tiek laiko, kad priprastum bėgio lazdelę junginėti kairiąja ranka, posūkio – dešiniąja, orientuotis pagal kliūtį iš kairės ir pan.

Sekantį rytą dar kartą užsukome į nuomos punktą, mat neveikė spidometras. Į mūsų pastabą, kad „the speedometer doesn’t show the speed“ ramiai buvo atsakyta: „Yes, it is broken“. O paklausus apie automobilio dokumentus apskritai buvome nesuprasti… Pirštu bakstelėjo į draudimo bendrovės lipduką, prilipintą ant automobilio stiklo – ir tiek dokumentų. Dar paprašėme, kad būtų įrašytas punktas, jog užstatu palikome pasą, tai paėmę tą patį vakare išrašytą popiergalį ranka sukeverzojo: „Diposil Pass Port“ (taip ir užrašė) ir viskas – go! Go tai go…

Pirmiausia apsilankėme Samui krokodilų fermoje (įėjimas 250 THB (~ 6$) žmogui). Paspoksojome į miegančius krokodilus (mat buvo gan ankstyvas metas), mandarinais pamaitinome beždžiones ir važiavom tolyn. Galėjome grįžti į vėliau vykstantį Crocodile Show, bet ir taip turėjome ką pamatyti. Nusigavome iki Big Buddha beach, kur apžiūrėjome mažoje salelėje, tiltu sujungtoje su Ko Samui, dar 1972 metais pastatytą 12 metrų aukščio auksinį Big Buddha. Pakeliui buvome sustoję prie poros vandens krioklių. Pirmasis – mažesnis Wang Sao Thong Waterfall (20 THB)… …ir nors vėliau nusprendėme, kad prie šio mažyčio krioklio buvo galima ir nevažiuoti, man tose gūdžiose džiunglėse labai patiko, mat kopiant slidžiais akmenimis girdėjosi tas nenusakomas paslaptingas džiunglių šnarėjimas, kurį dažniausiai gali išgirsti žiūrėdamas „Discovery Chanel“…

Big Budda

Kopimas į Wang Sao Thong Waterfall viršūnę

Antrasis – didesnis Na Muang Waterfall, mano galva, turėtų būti itin įspūdingas lietingojo sezono metu. Neaplenkėme ir visur minimos lankytinos ir turistų tarpe labai populiarios vietovės – „Grandmother and Grandfather Rock“, esančios mažame iškyšulyje netoli Lamai. Čia stūksantys akmenys vizualiai atrodo kaip vyro ir moters lyties organai, tad garbinami kaip vaisingumo simboliai. Apsilankėme ir Wat Kiri Wongkaram (į pietus nuo Nathon) Gunaram šventykloje, kur saugomas mumifikuotas vienuolio Loung Por Ruam kūnas – cituoju: „He was placed here 25 years ago and looks remarkably good“. Hm… …be to, Loung Por Ruam, nors ir vienuolis, nors ir mumifikuotas, „dėvėdamas“ akinius nuo saulės atrodo gan gyvai ir gan stilingai…

…na, dar užsukome į turgelį, esantį prie Natong miestelio… Norite paskanauti egzotiškų vaisių, kurių niekad nesate matę ar ragavę? Ketinate įsigyti džiovintų prieskonių namų virtuvei? Trokštate paragauti čia pat kepamų mėsiškų vėrinukų (po 10 THB)? Stabtelkit čia pakeliui, rasite viso to gero…

<…>

Tiesa, dar papasakosiu apie vieną vakarą, kurį praleidome stebėdami Thai boxing varžybas. Lauke buvo suręstas ringas, o aplink jį sustatyti bariukai ir sudėliotos kėdės – taip sakant, visos vietos nemokamos, bet privalai nuolat ką nors gurkšnoti… Mes turbūt ten tiek prigurkšnojom už savus, kad besibaigiant varžyboms mėgavomės Pina Colada kokteiliais baro sąskaita. Na, bet ne esmė… Boksas kaip boksas… Stebi besikumščiuojančius vyrukus ar merginas, pasiduodi apimančiam siautulingam azartui, šoki iš savo vietos, šauki kartu su šėlstančia minia, susidauži bokalais su šalia sėdinčiu „farangu“ (t.y. užsieniečiu), mirkteli padavėjui… Apsidairai… Ir… …netikėtai supranti, kodėl skrendant į Tailandą lėktuve buvo tiek daug vyriškosios lyties atstovų. Beveik visi čia susirinkę vakariečiai vyrai buvo ne vieni, o su viena, dviem ar trimis tailandietėmis… Moterimis jų nepavadinsi, mat kai kurios labai jaunutės, nors ir verčiasi seniausiu pasaulyje amatu… Kiekvienas toks „farangas“, tegul apgirtęs, nutukęs ar iš senatvės nukarusiu užpakaliu, čia jaučiasi kaip tikras gražuolis… …žmogus, čia galintis viską… O svarbiausia – turėti tiek moterų, kiek galbūt niekad vienu metu nėra turėję, ir išdarinėti su jomis tokius sekso triukus, kokių nei viena europietė su juo neišdarinėtų… …ir visa tai už sąlyginai nedidelius pinigus… Tad, nors ir žiūrint į kai kuriuos susiraukšlėjusius pirdylas, gašliai grabinėjančius jaunas tailandietes, norom nenorom pajunti koktumą, tačiau juk čia Tailandas! Ir ta prasme čia tikra svajų išsipildymo karalystė!

Na, ką dar jums paporinti apie Ko Samui… Mano galva, ši sala unikali jau vien tuo, kad kiekvienas į salą atklydęs žmogus… …kas jis bebūtų – aistringas gamtos mylėtojas, nenustygstanti vakarėlių siela, patrakėlis tatuiruotas biker’is ar tiesiog ramaus poilsio pasiilgęs turistas – kiekvienas čia gali rasti kuo užsiimti. Norite linksmintis? Prašom. …rasite daugybę vietų, kuriose galėsite dūkti iki paryčių (itin tuo pasižymi Chaweng’as)… Norite atitrūkti nuo šurmulio? Prašom. …galite klaidžioti po gūdžias džiungles, kopti į vandens krioklių viršūnes ar tiesiog gulėti paplūdimyje klausant jūros šėliojimo… …galų gale, norite suprasti, kodėl Tailandas vadinamas „šypsenų šalimi“? …čia tikrai atrasite tas garsiąsias ir tikrai nuoširdžias tailandietiškas šypsenas.

Beje, jeigu vykdami į Tailandą mintyse sukurpėte slaptą planą papuošti savo kūną tatuiruote, Ko Samui kaip tik ta vieta, kur drąsiai galite įgyvendinti tokią svajonę. Susidomėjot? Skaitykit http://www.awd.ru/tatoo.htm… Tame straipsnyje aprašyta daug „tattoo making“ salonų, tačiau tas, kuriame autorius darėsi tatuiruotę, tikrai ypatingas. Tai netgi ne salonas, o maža galerija ant vandens Big Buddha Beach’e. …vienas čia tapo paveikslą, kitas, sėdėdamas ant grindų, tyliai virpina gitaros stygas, trečias tiesiog ramiai stebi Nojų, darantį tatuiruotę. Aplinka, verčianti tave… …lyg ir medituoti… Beje, nepasakyčiau, kad Nojus, kuomet jį pirmą kartą pamačiau, kėlė man didelį pasitikėjimą, mat radome jį keistai gulinėjantį ant grindų, tačiau kai pradėjom kalbėtis, paaiškėjo, kad po darbo jis visada toks. …kaip išsunktas… Be jėgų, be idėjų… Tattoo darymas jam lyg koks ritualas – visą save tam darbui atiduoda. …tad pamažu imi pasitikėti tuo keistu žmogumi, gal net pajunti jam tylią pagarbą…

…ką gi, užteks apie Ko Samui… Ir taip užsibuvom… Laikas atgal i Bankoką – mes pakeliui namo…

Tailandietiška virtuvė

Na, ką aš galiu pasakyti apie Tailando virtuvę… …turbūt teks pritarti žinovams, teigiantiems, kad Tailando virtuvė yra viena geriausių pasaulyje. Ir, ko gero, aštriausių.

Nemeluosiu, įpusėjus mūsų kelionei jau ėmėme svajoti apie lietuviškus cepelinus ir ieškoti kavinukių, kuriose galėtume sudoroti po itališką picą, tačiau tailandiečių virtuvė – tikrai ypatinga. Pagrindiniai virtuvės elementai – ryžiai, žuvis, jūros gėrybės, vandens augalai, žalumynai ir daugybė prieskonių… Tailando virtuvė neįsivaizduojama be tokių prieskonių kaip gaivaus skonio citrinžolė, kalendra, mėta, bazilikas, imbierui gimininga alpinija ar česnakas. Maistas aštrus (nuo „little spicy“ iki „hot spicy“), mat gamindami jie naudoja daugybę ugninio skonio aitriosios paprikos atmainų, aštriąją krevečių pastą (angl. „shrim pasta“) ir geltonąjį, žaliąjį ar raudonąjį kari prieskonį (angl. „curry“).

Beje, Tailandiečių virtuvėje nenaudojami europiečiams įprasti pieno produktai. Troškiniams ruošti ir patiekalams virti naudojamas kokoso pienas ir kokoso grietinėlė. Netgi yra gaminama kokoso pieno sriuba „tom kha“. Apskritai beveik visų sriubų pagrindas yra mėsos arba žuvies sultinys, paskanintas prieskoniais (labai populiari aštri sriuba „tom yam“).

Kiek teko pastebėti, visur ir visada tailandiečių užkandinėse, kavinėse ar baruose siūlomi ryžiai. Pasirodo, tai – nacionalinės tailandietiškos virtuvės pagrindas. Žodis „maistas“ tailandiečių kalboje turi tą pačią reikšmę kaip ir ryžiai („khao“), o visa kita, ką galima valgyti, vadinama „kap khao“, arba tai, „kas valgoma su ryžiais“. Taigi, kiekviename meniu galite rasti „fried rice“, „baked rice“, „plain rice“, „braised rice with vegetables“, „thai-style spicy rice“ ir pan. Kiekvienam skoniui, kaip sakoma.

Be to, tailandiečių stalas neįsivaizduojamas ne tik be ryžių, sriubos, troškinio ar kepto patiekalo, salotų, aštraus padažo, bet, žinoma, ir be vaisių. Tailandas – tikras vaisių rojus (juk jie čia auga ištisus metus!). Be mums įprastų ir gerai žinomų ananasų (beje, ananasai ten ypatingai skanūs), arbūzų, mango, kokoso, galima paskanauti papajos, mangutų, rambutanų, cukrinių obuolių ar durijanų…

Susipažinkite su keletu iš jų (šią info „ištraukiau“ iš kažkokio internetinio puslapio):

Durian. Ovalus, dygliuotas vaisius, kuris auga tik šioje Azijos dalyje. Vadinamas vaisių karaliumi ir garsus itin nemaloniu kvapu, bet fantastišku saldžios grietinėlės skoniu. Auga gegužės – liepos mėnesiais.

Mangosteen (Mang Kut). Vaisius, kurio valgoma tik skaisti saldi baltoji masė, esanti viduje. Auga kovo – gegužės mėn.

Roseapple (Chom Pu). Vaisius, turintis žalią luobelę. Gali būti skirtingų dydžių, vidus baltas. Skonis – kaip neprinokusio obuolio. Valgoma su cukrumi arba druska. Auga kovo – gegužės mėn.

Rambutan (Ngoh). Gerai žinomas vaisius Tailande ir aplinkinėse šalyse, augantis gegužės – liepos mėn. Valgomas vidus.

Pineapple (Sup Pa Rot). Šis lietuviams žinomas vaisius Tailande auga visus metus. Sultingas, prinokęs – nepraleiskite progos paskanauti.

Papaya (Ma Ra Kor). Tailande ištisus metus galite užsisakyti/nusipirkti ir paskanauti šio vaisiaus.

Lychee. Rausvos, lengvai nulupamos žievelės vaisius. Viduje – kauliukas. Auga balandžio – gegužės mėn.

Tongon. Tamsiai rudos, plonos, lengvai nulupamos žievelės, saldžios, sultingos masės vaisius. Viduje – kietas kauliukas. Auga gegužės – liepos mėn.

Coconut (Ma Prow). Kokosai auga visur. Gavęs atidarytą (t.y. nupjautu viršumi) kokoso riešutą gali atsigaivinti kokoso pienu, o po to su šaukštu iš vidaus iškabinti baltąją kokoso masę. Skanumėlis.

Custard Apple (Noi Na). Vaisius rankomis lengvai perlaužiamas į dvi dalis. Šaukštu „kabinama“ minkšta saldi masė (su sėklytėmis). Auga birželio – rugpjūčio mėn.

Gundo, ar ne?

Užsisakius kavinėje „Fruits in season“, gausit didžiausią lėkštę vaisių asorti (už 1-2 $). Gaivu, lengva, sultinga…

Tiesa, dabar tik pagalvojau, kad niekur, kur bevalgėme tailandietišką maistą, nebuvo duodamas peilis. Tik šaukštas ir šakutė. Iš tiesų peilio ir nereikia – tailandietiškas maistas patiekiamas taip, kad viskas iš anksto smulkiai supjaustyta ar sumalta. Padažiuko užpylei, su šaukštu ir šakute išmaišei viską ir pirmyn stiprintis.

Be to, patiekalai, kiek teko pastebėti, atnešami iš karto… „Appetizer“, sriuba, antrasis patiekalas, desertas… Nesvarbu. Tavo reikalas kokiu „eiliškumu“ visą tą gėrį skrandin susimesi.

Apie užkandžiavimą gatvėje, kur gali gan pigiai nusipirkti įvairių tailandietiškų, nežinia kokios mėsos (ir ne tik mėsos) vėrinukų, virtų ar apkeptų neaišku kokiuose riebaluose, nedaug ką tegaliu pasakyti. Nepraktikavau… Žinia tai, kad „meals on wheels“ populiarus visame Tailande. Tai paprasčiausias moteriškaitės tampomas vežimėlis ant ratų, kur kepami ir parduodami negausūs užkandžiai. Vienas toks vėrinukas kainuoja 10 THB. Skonis įvairus, priklausomai nuo to, kokia mėsa suverta ant pagaliukų, bet visada tas pats ne itin skrandžiui priimtinas riebalų prieskonis…

Beje, jeigu naktį užsinorėsite užkąsti, „7eleven“ – Tailande visą parą dirbančių parduotuvių tinklas.

Apsipirkinėjimas (shopping)

…ir negaliu neparašyti apie apsipirkinėjimą… Mat buvau didžiausia vaikščiojimo po parduotuves (shopping’o) priešininkė. Visiems sakydavau, kad ne apsipirkinėti į tą šalį važiuoju… …bet kad gi neįmanoma susilaikyti…

Na, pirmiausia apie derėjimąsi.

…jeigu nuspręsite ką nors pirkti iš gatvės prekeivių, iškart siūlykite tris kartus mažiau nei jums pasakė pardavėjas. Tuomet, galiu garantuoti, nusipirksite norimą daikčiuką už pusę kainos (ar gal net už mažiau).

Pavyzdžiui, Ko Samui apžiūrinėjant mažyčius suvenyrinius drambliukus man buvo pasakyta, kad vienas toks suvenyras kaštuoja 70 THB (~ 1,8$). Nusipirkau du drambliukus už 50 THB (~ 1,3$). Aišku, teko išklausyti graudų „give me more… …please, madam, give me more…“, bet ką jau čia. Taip kad jei tik mokate (o juk to „meno“ išmokstama), derėkitės…

Ir tikrai patikėkite tais, kurie sako, kad neverta važiuojant į Tailandą prisikrauti pilnos kuprinės drapanų. Gatvėse apstu tokių parduotuvėlių („gariūninių“), kuriose pigiai galėsite įsigysite visa, ko tik prireiks. Na pavyzdžiui, T-shirts (su įvairiais piešinėliais ir be jų) kainuoja nuo 3 iki 5 $, šortukai – nuo 4 iki 7 $, paplūdimio kilimėlis – nuo 2,5 iki 4 $ ir pan. Žodžiu, kuo mažiau namuose mantos prisikrausite, tuo lengvesnė bus kuprinė.

Apsipirkinėjimas Bankoke fantastiškas. Pasirinkimas nerealus. Į viena prekybos centrą įlendi… …ir gali ten visą dieną užtrukti. Aišku, kainos tokių garsių vardų firmų, kaip Ecco, Camel Active, Triumph, Pierre Cardin, Esprit, GAP, Marco Polo, Lacoste, Elle, Calvin Klein, Mango gaminių ne tokios mažos, kaip kad gatvėje parduodamų rakandų, bet 1,5-3 kartus mažesnės nei tokių pačių gaminių Lietuvoje. Be to, yra ir pačių tailandiečių gaminamos produkcijos (pvz., Espada), kurios kokybė tikrai verta dėmesio. Spalvinga, madinga, pigu… Ką ten belyginti su lietuviškąja „Lelija“ ar „Rože“…

…tesuspėjom apibėgti keletą prekybos centrų – vieną pirmųjų Bankoke „Siam Centre“ (atidarytą dar 1976 m.), itin paauglių mėgstamą „Mahboonkrong“ (trumpinama MBK) ir aštuonių aukštų prekybos centrą „World Trade Centre“ (WTC)… …ir kaip anglakalbiai pasakytų… …„I would highly recommend the latter“, kuriame įsikūręs atskiras ZEN parduotuvių „department“. Čia galite rasti visko, ko tik panorėsit.

Beje, WTC galima „sužaisti“ su nuolaidomis (ilgai tektų pasakoti… …tiesiog, jei ten būsit, klauskit pardavėjų apie „special discount offers“, paaiškins). Na, ir be viso to, dar galima oro uoste susigrąžinti už pirkinius sumokėtus mokesčius.

Taip kad, jeigu tik turit ūpo, laiko ir keletą užsilikusių THB, nepraleiskit progos… …ir grįžkit namo pailsėję, įdegę, pasikeitę ir laimingi…

Tiesa, dar papasakosiu, kad užėję į vieną prekybos centrą (berods, sportinių drabužių parduotuvę), gerokai sutrikome, mat visu garsu buvo leidžiamas lietuviškas „gabalas“. Tas, kurio reitingai lietuviškuosiuose top’uose mane visada stebino… Tas, kurio žodžiai „caca lialia mašina, malonumams sukurta“ skamba tikrai kvailai ir išgirdus juos nejučiom ranką tiesi prie radijo imtuvo, kad atsuktum kitą radijo stotį… …o štai Bankoke ši pamiksuota daina skambėjo tikrai įspūdingai… Sakyčiau, itin „krūtai“… Musėt buvau jau Lietuvėlės išsiilgusi…

…tos 20 fantastiškų atostogų dienų prabėgo… Nei labai lėtai, nei labai greitai. …esu tikra, būtų užtekę ir mažiau dienų, kad pailsintume ne tik mintis ir sielą, bet ir įsileistume į širdį… …Tailandą… …galų gale, kad susirgtume ta chroniška liga – nenumaldomu noru kada nors ten sugrįžti. …ir gerai jau gerai, pritarsiu teigiantiems, jog „Tailandas – sekso turistų pažadėtoji žemė“, sutiksiu ir su tais, kurie tvirtina, kad „Tailande galima įgyvendinti nedrąsiausias savo erotines fantazijas, verčiančias tylomis suvirpėti ir parausti“, praleisiu pro ausis tūlo lietuvio dėbtelėjimą, jog „važiuoti į Tailandą su sava moterimi, tai tas pats, kas eiti į mišką su savomis malkomis“… Tačiau, patikėkit, belstis bene visą parą į tą tolimą šalį tik dėl to, kad įgyvendinti savo slaptas seksualines svajas, nepasimėgauti ramybe apytuščiame, palmėmis apkaišytame, kriauklėmis nubarstytame paplūdimyje, nekulniuoti pėsčiomis per salą, kurioje nėra daugiajuosčių gatvių, išstypusių dangoraižių ar išpuoselėtomis vitrinomis masinančių parduotuvių, nežiūrėti galvą užvertus į vasariško dangaus žydrynę, negurkštelti romo, sumaišyto su ką tik nuskinto kokoso pienu, galų gale nebildėti sausakimšame tailandiečių autobuse medinėmis grindimis, na, argi tai būtų pilnavertės atostogos? Ir ar galėtum tuomet pasakyti, kad buvai ten, kur rojus…

Apturėtus įspudžius ir patyrimus aprašė Dushke

Vaizdinius įrodymus bei vertingas pastabas pateikė Paulius ir Loreta

Galutinai suredagavo ir patalpino Liudas…